Dviejų milžinų kraštas

Alytaus kraštą Nemunas dalija į dvi dalis – dešiniakrantį ir kariakrantį. Automaršrutas „Dviejų milžinų kraštas“ driekiasi Nemuno kairiajame krante. Maršrutas prasideda Alytuje. Amžinai žaliuojančių pušynų mieste, kuris tarpukariu turėjo kurorto statusą. Šiame Nemuno krante po Alytaus didžiausias miestas – Simnas (2020 m. mažoji Lietuvos kultūros sostinė). Anot legendos, miesto vardas kilo iš dviejų gerųjų milžinų Simo ir Sino vardų. Simnas įsikūręs vaizdingoje vietovėje prie dviejų ežerų – Giluičio ir Simno. Apylinkėse dar vilnija keturi ežerai: Žuvinto, Atesninkų, Angininkų ir dalis Dusios. O pats kraštas saugo daug įdomybių ir paslapčių, kurias būtina aplankyti kiekvienam kelionių gurmanui.
Pradėjus kelionę Alytuje kviečiame po jos sugrįžti į miestą pasimėgauti skania vakarine ir pasilkti nakvynei.

Maršrutas

< 1 min.
160 m
< 1 min.
310 m
< 1 min.
250 m
< 1 min.
170 m
< 1 min.
110 m
< 1 min.
170 m
< 1 min.
290 m
< 1 min.
96 m
< 1 min.
570 m
< 1 min.
440 m
< 10 min.
2.3 km
< 10 min.
4.8 km
14
Alytaus gynybiniai įtvirtinimai – fortai
Istoriniai statiniai

XIX a. pab. carinė Rusija, kuri tuo metu buvo užgrobusi dabartinės Lietuvos teritoriją, ėmėsi stiprinti vakarines savo sienas. Alytus buvo paskelbtas III klasės tvirtove, esančia Nemuno upės pusiaukelėje tarp Kauno ir Gardino – I klasės tvirtovių. Mieste rekonstruoti ar naujai nutiesti plentai, užtikrinę greitą ir gerą susisiekimą su aplinkiniais miestais. Geležinkeliu Alytus sujungtas su Suvalkais ir Vilniumi. Be to, vyko kareivinių statybos (artilerijos, pontono ir Saratovo), kuriose vėliau įsikūrė 4 tūkst. karių. Kareivinės Alytuje pastatytos pagal sudarytą keturių fortų tvirtovės planą. Pirmasis fortas pradėtas statyti 1887 m., kurį anuomet sudarė dvi dalys (antroji dalis neišlikusi). Jis geriausiai išlikęs iki mūsų dienų, kiti fortai sunaikinti arba menkai išlikę.  Fortą sudaro trikampio plano užapvalintais kampais pylimas (aukštis 3-4 m), smaigaliu orientuotas į šiaurę. Pietų pusėje – trikampis įgilinimas. Pylimą supa negili fosa (gynybinis griovys, įgilinta kliūtis, įrengta prieš gynybos liniją). Tai vieninteliai III klasės carinės gynybinės tvirtovės likučiai Lietuvoje (viso buvo pastatytos tik dvi carinės tvirtovės: I klasės Kauno ir III klasės Alytaus). Tarpukario Lietuvoje vykdant žemės reformą buvo išmatuoti ir tuometiniai Alytaus fortai (1924 m.). Archyviniai dokumentai byloja, kad I fortas (abiejų dalių kompleksas) užėmė 16,7938 ha teritoriją, joje 13 ha buvo ganyklos, o visa kita – ariama žemė.  Vieną speiguotą 1965 m. sausio sekmadienį II fortas buvo susprogdintas. Po kelerių metų jo vietoje išdygo Alytaus medvilnės kombinatas su tų laikų modernia valgykla (dabartinėje Pramonės g.). Kokio forto būta, galima tik spėlioti. Tuose pačiuose archyviniuose dokumentuose rašoma, jog forto teritorija buvo 8, 3980 ha. Žemė, kurioje jis stovėjo, buvo valstybės nuosavybė ir buvo išnuomota.  III fortas buvo dabartinio pastato Ūdrijos g. 38 vietoje. Tai mažiausias fortas (4,7588 ha) ir vietinių vadinamas šlapiuoju. Viena jo dalis buvo pastatyta pelkėje.  Tarp III ir IV fortų buvo trijų kilometrų atstumas, todėl nuo III forto nutolusi maždaug kilometrą. Šiauriau nuo senojo Simno kelio, ant kalniuko (dabartinių Žiedo ir Amatų gatvių teritorijoje), įsikūrusi baterija Nr. 4 (baterija – artilerijos pulko dalis, kurią sudarė 2-3 ugnies būriai, turėję 2-8 pabūklus, čia būdavęs valdymo skyrius ir ten galėjo būti 3-4 priešakinių stebėtojų bei žvalgybos grupės), saugojusi galimą priešo puolimą iš vakarų (senajame Simno kelyje). Šioje vietoje baterija įkurdinta todėl, kad tarp III ir IV forto yra didesnis atstumas nei tarp visų kitų Alytaus fortų. Taip bandyta neutralizuoti susidariusį „koridorių“.  IV Alytaus fortas yra įsikūręs prie pat senojo kelio Alytus – Seirijai. Fortas apardytas, pailgo apskritimo formos, juosiamas keliomis žemesnėmis sampylų eilėmis. Už jų fortas apjuostas maždaug 3-4 metrų aukščio žemių sampyla. Pietvakarinė forto dalis apgadinta, čia visiškai nėra išlikusių sampylų. Šis fortas tiesiausiu keliu buvo sujungtas su artilerijos kareivinėmis, kurios įsikūrusios dabartinėje Pulko gatvėje.  Dėl Alytaus fortų buvo sugriauta Miroslavo bažnyčia, kai 1914 m. vyko karo veiksmai ir vokiečiai ėmė spausti rusus. Pastarieji suprato, jog nuo Miroslavo bažnyčios bokštų kaip ant delno matyti Alytaus tvirtovė. Kad šiuose bokštuose vokiečiai neįrengtų sekimo punkto, prieš atsitraukdami rusai abu Miroslavo bažnyčios bokštus išsprogdino ir bažnyčią sudegino.  Įdomus faktas, jog fortus buvo uždrausta fotografuoti, tačiau piešti niekas nedraudė. Tvirtovės komunikacinės sistemos formavimas ir fortų statyba turėjo teigiamą poveikį XIX a. pab. Alytaus miesto augimui. Kuriant III klasės tvirtovę Alytuje buvo nemažai investuota, tačiau prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui carinės Rusijos armija Alytų atidavė be mūšio, tik besitraukiant susprogdinti visi miesto tiltai. Nuotraukų autorės: L. Valentaitė, B. Malaškevičiūtė, A. Plonytė.

< 10 min.
5 km
15
Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčia
Bažnyčios

Pastatyta 1795 m. Nedidelė medinė bažnytėlė yra liaudies architektūros formų, turi klasicizmo elementų, bebokštė, stačiakampio plano, halinė, su šešių kolonų portiku. 1913 m. A. Žmuidzinavičiui patarus, o gal pagal jo projektą, vidaus sienos dekoruotos stilizuotais liaudiškais ornamentais. Ne vienas pastebi, jog ji tarsi nedidukė medinė Vilniaus arkikatedros kopija. Rumbonių kaimo kapinaitėse galima apžiūrėti dailės paminklu paskelbtą grafaitės Juzefos Korevaitės kapo balto marmuro antkapinį paminklą . Iki mūsų dienų išliko žinių, kad šį antkapinį paminklą sukūrė žymus Varšuvos skulptorius Pijus Velionskis, žiūrėdamas į Juzefos, mirusios 1908 m., išlikusią nuotrauką. Visai netoliese galime įkopti ir į Rumbonių piliakalnį , iš kurio, jei tikėsime legendomis, vedė požeminis tunelis į Punios piliakalnį kitame Nemuno krante. Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčia įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Ant greta bažnyčios esančio pastato laiptų yra pritvirtinta lentelė, žyminti čia vieną iš Lietuvos Respublikos gravimetrinių punktų. Gravimetrinis pagrindas naudojamas atliekant detalius gravitacijos lauko tyrimus bei nustatant gravitacijos lauko kitimą laikui bėgant. Visa tai svarbu atliekant tiksliuosius geodezinius matavimus bei geofizinius tyrimus. Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu žemiau nurodytu telefono numeriu.  Nuotraukų autorius M. Šematulskis

< 1 min.
35 m
16
Grafaitės Juzefos Korevaitės paminklas
Skulptūros ir paminklai

Greta Rumbonių bažnyčios esančiose kapinėse, kurios įkurtos ir pašventintos 1799 m., yra vienas išskirtinis paminklas – grafaitės Jadvygos Korevaitės kapo balto marmuro paminklas, paskelbtas respublikiniu dailės paminklu ir įtrauktas Nekilnojamų kultūros vertybių registrą. Mirus dukrai grafas Varšuvoje užsakė sukurti paminklą žymiam lietuvių kilmės skulptoriui Pijui Velionskiui pagal išlikusias J. Korevaitės fotografijas. 1918 m. spaudoje apie skulptūrą buvo rašoma: „dvarininko Korevos dukters Julės itališko marmuro stovyla, kainavusi tūkstantį rublių.“ Antkapinis paminklas sudarytas iš ant masyvaus, grubiai tašyto šviesaus granito bloko esančio aukšto akmeninio kryžiaus su laiptuotu postamentu ir skulptūros (paminklo aukštis 3,15 m, plotis 1,04 m, gylis 0,96 m, skulptūros aukštis 1,90 m).  Cokolio rytinėje plokštumoje pritvirtintoje juodo akmens plokštėje iškaltas įrašas: „GRÓB RODZINY KOREWÓW“ („Korevų šeimos kapas“), apatinėje stačiakampio juodo poliruoto akmens plokštėje iškaltas įrašas: „KTO WE MNIE WIERZY,/ CHOĆBY I UMARŁ, ŻYĆ BĘDZIE“  („Kas tiki mane - nors ir numirtų, bus gyvas“); vidurinėje kryžiaus laiptuoto postamento dalyje iškaltas įrašas: "Ś. P. / JÓZEFA KOREWIANKA / ŹYŁA LAT 18 / ZM. D. 16 WRZEŚNIA / 1908 R." („Šviesaus atminimo Juzefa Korevaitė gyveno 18 m., mirė rugsėjo 16 d., 1908 m.“). Korevų šeimos kapo antkapinis paminklas įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Nuotraukos autorius M. Šematulskis

< 10 min.
3.1 km
< 10 min.
4.9 km
< 10 min.
3.8 km
30 min.
25 km
15 min.
10 km
15 min.
10 km
23
Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centras
Muziejai ir galerijos

Žuvinto lankytojų centras susipažindina su didžiausiu ir vertingiausiu Lietuvoje Žuvinto pelkių kompleksu su sekliu Žuvinto ežeru. Tai išskirtine gamtine verte pasižyminti vietovė. Žuvinto rezervatas yra seniausia ir pirmoji Lietuvoje saugoma teritorija, įkurta 1937 m. prof. Tado Ivanausko iniciatyva. Dėl nepaprastai turtingos sparnuočių faunos Žuvinto ežere dar vadinamas paukščių ežeru, Lietuvos gulbių lopšiu. Būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus. Žuvinto gamtinis rezervatas įrašytas į tarptautinės svarbos Pelkių bei seklių vandenų (Ramsaro) konvencijos saugomų teritorijų sąrašą. 2002 m. Žuvinto šlapynei ir greta esančioms Amalvo paliomis, Buktos giriai ir Žaltyčio ežerui suteiktas biosferos rezervato statusas. Visas biosferos rezervatas yra Natura 2000 teritorija. 2011 m. Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į Pasaulinį UNESCO programos „Žmogus ir biosfera“ biosferos rezervatų tinklą. Žuvinto rezervato lankytojų centre susipažinsite su šio rezervato gamtos vertybėmis, jų apsauga. Ekspozicija paruošta savarankiškam lankytojui: stenduose – pasakojimai apie Žuvinto ežero ir jo pakrančių gamtą, informaciniame portale yra įdomios medžiagos apie biosferos rezervatą, gamtos, kultūros vertybes ir atskiras rezervato dalis. Daug įdomybių apie ežero ir pelkės gyvenimą pasakojama didelėje muziejinėje ekspozicijoje. Čia pat rodomi filmai apie rezervato gamtą. Lankytojų centre teleskopais ir žiūronais galima stebėti paukščius nuo apžvalgos bokšto, o prie šalia lankytojų centro, Žuvinto ežero  pakrantėje, yra mokomasis pažintinis takas su paukščių stebėjimo bokšteliu. Moksleivių užsiėmimams įrengta gamtos klasė. Kiekvieną rudenį Žuvinto biosferos rezervate rengiamos migruojančių paukščių palydos. Nuotraukų autorius A. Pranaitis

< 10 min.
4.4 km
< 10 min.
7 km
25
Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Bažnyčios

2020 m. Simans paskelbtas mažąją Lietuvos kultūros sotine . Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia švenčia 500 metų jubiliejų. Pastatyta 1520 m. LDK maršalkos ir Simno valdytojo Jono Zabžezinsko rūpesčiu. XVIII a.  paaukštintas bažnyčios bokštas, pastatyta presbiterija, šoninės koplyčios, emporos, šiaurinė zakristija, Šv. Rožinio brolijos koplyčia. 1742 m. archyviniai šaltiniai nurodo bažnyčioje buvus šešis piliorius ir penkis altorius. Po bažnyčia buvo šeši laidojimo rūsiai, šventoriuje – trijų aukštų varpinė ir malksnomis dengta koplyčia. 1938–1940 m., vadovaujant inžinieriui Karoliui Reisonui, bažnyčios pastatas kapitaliai remontuotas. 1989 m. šventoriuje pastatyta nauja mūrinė varpinė. 2008-2010 m. restauruotas bažnyčios eksterjeras. 2015-2017 m. vyko didžiojo altoriaus tyrimo ir restauravimo darbai. Ši bažnyčia - vienintelė kryžminio plano renesansinė bažnyčia Lietuvoje. Bažnyčios interjere dominuoja aukštos centrinės navos erdvė. Šonines navas nuo centrinės skiria trys poros arkomis sujungtų masyvių piliorių, presbiteriją nuo viduriniosios navos – pusapskritė triumfo arka. Centrinė nava dengta cilindriniu skliautu su liunetėmis, šiaurinė nava – cilindrais, o pietinė – kryžminiais skliautais. Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje gausu meninę vertę turinčių sakralinės dailės kūrinių. Švč. Marijos Rožinės altorius, kuriame kabo Švč. Mergelės Marijos paveikslas, 1928 m. buvo privilegijuotas Vilkaviškio vyskupo. 1911 m. bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai. 1972 metais šioje bažnyčioje tarnaujant Kardinolui Sigitui Tamkevičiui, Simne pogrindžio sąlygomis buvo pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“.  Pastačius bažnyčią pradėjo augti ir pats miestelis. 1626 m. sausio 2 d. Simnui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir galimybė savarankiškai tvarkytis. Miestas gavo antspaudą su šv. Povilo atvaizdu, puošiančiu ir šiandienį Simno herbą. Simno miesto istorinis centras yra urbanistikos paminklas. Jame išliko nemažai XX a. pradžios pastatų. Aikštėje stovi paminklas po pasaulį išblaškytiems Simno krašto vaikams. Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu žemiau nurodytu telefono numeriu. Nuotraukų autorius G. Bernatavičius

< 1 min.
770 m
< 1 min.
120 m
< 10 min.
2.9 km
< 10 min.
5 km
< 10 min.
3.6 km
< 10 min.
6 km
31
Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškė
Muziejai ir galerijos

Šiame name 1981 m., minint 105-ąsias dailininko gimimo metines, buvo atidaryta ekspozicija. Nuo 1982 m. A. Žmuidzinavičiaus sūnėnas – žymus Lietuvos teatro istorikas Vytautas Maknys (1907–2003) sodyboje įkūrė A. Žmuidzinavičiaus ir savo tėvo, visuomenės veikėjo Jono Maknicko (1875–1938) memorialinį muziejų. 1994 m. tėvų namus padovanojo Alytaus rajono savivaldybei. Dalyje gyvenamo namo įrengta ekspozicija A. Žmuidzinavičiaus ir jo šeimos atminimui. Tėviškės sodybos kompleksą sudaro: namas-muziejus, klėtis ir tvartas. Visi pastatai įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Apie tėvų namus Balkūnuose A. Žmuidzinavičius rašė: „Būdamas sumanus ūkininkas, tėvas negalėjo pakęsti trilaukio ūkio sistemos ir menkų Seirijų laukų ir, man mažam esant, nusipirko viensėdį Balkūnų kaime (tarp Alytaus ir Simno).  Tėvas buvo gana nagingas žmogus. Pagaliau savo trobesius jis pats vienas, paėmęs paprastus darbininkus, perstatė, o trobą tokią pastatė, kad savo dideliais langais, gražiomis gonkomis ir geru kambarių išdėstymu ji galėjo būti pavyzdys Dzūkijos ūkininkams.“ Šeimoje augo 11 vaikų, tačiau pilnametystės sulaukė tik penki – trys sūnūs ir dvi dukros.  Kaip šių namų šeimininkais tapo Maknickai dailininkas savo prisiminimuose taip pat papasakojo: „Neužilgo trukus, 1900 metais, Alesia už Jono Maknicko ištekėjo ir persikėlė pas savo vyrą į Leipalingį. Tuo metu sesuo Juzė jau buvo mirusi, Mikas gyveno Amerikoje, Petras atlikinėjo prievolę caro kariuomenėje ir nereiškė noro pasilikti tėvų ūkyje. Aš daužiaus po platųjį pasaulį ir siekiau dailės mokslų. Tėvas pasijuto vienas, neišmokėtų skolų smaugiamas, nuo nuolatinių sunkių darbų pavargęs. Tai ir nusprendė jis kviesti žentą į Balkūnus ir perduoti jam ūkį. Motina irgi iš visos širdies tam pritarė. Maknickas, pardavęs savo žemę ir trobesius Leipalingyje, persikraustė su žmona į Balkūnus. Tėvas jiems užrašė visą ūkį, sau pasilikęs tik bites. Naujasis šeimininkas su savo žmona tuojau įkibo tvarkyti viensėdžio reikalus. Išmokėjo likusias tėvo skolas, perstatė kai kuriuos trobesius. Vėliau įveisė didžiulį sodą.“ Dailininkas prisiminė ir savo atsisveikinimą su tėvų namais:  „Išskrido jis iš savo lizdo 1891 metais, turėdamas keturiolika metų, į mokslus ir tėviškėn gyventi jau negrįžo. Apsilankydavo jis ten kartais tik kaip mylimas ir laukiamas svečias.“ 2013 m. Vilniaus aukcione A. Žmuidzinavičiaus paveikslas „Dzūkų kaimelis“ buvo parduotas už 185 000 litų (53 623 eurus). Tai buvo brangiausiai kada nors parduotas šiame aukcione paveikslas. Iš viso aukcionuose parduoti penki A. Žmuidzinavičiaus kūriniai už 316 850 litų (91 841 eurą). Prieš vykstant rekomenduojama pasiskambinti. Nuotraukų autorė L. Valentaitė-Gudzinevičienė

< 10 min.
4.6 km
10 min.
9 km
33
Vidzgirio botaninis draustinis
Saugomos teritorijos

Alytaus miesto teritorijoje driekiasi 452 ha Vidzgirio miškas (1960 m. 388 ha paskelbta botaniniu draustiniu) – unikali natūralios gamtos sala Alytaus mieste. Tokio miško neturi nei vienas iš didžiųjų Lietuvos miestų. Vidzgirio miške auga didžiausias vientisas skroblynas Lietuvoje (skroblynai saugomi visoje Europoje), veši plačialapiai bei griovų ir šlaitų miškai, ąžuolynai (daugelio amžius siekia 100–120 m.), didelę botaninę vertę turintys retieji augalai, gyvena  saugomos paukščių, varliagyvių ir vabzdžių rūšys. Vidzgirio miške, senose ąžuolų drevėse gyvena niūriaspalvis auksavabalis (Osmoderma eremita) – vienas rečiausių ir labiausiai saugomų Europos vabalų. 2009 m. draustinis įtrauktas į Europos saugomų teritorijų tinklą „Natura 2000“. Vidzgiro botaniniame draustinyje driekiasi pažintinis gamtinis takas. Jis  prasideda prie informacinio stendo Pulko ir  Vidzgirio gatvių  sankirtoje. Visame miške nužymėti pasivaikščiojimo takai, sudarantys 9 km ilgio maršrutą. Įrengti informaciniai stendai, pasakojantys apie šio miško gyventojus, krypties ženklai, padedantys orientuotis take ir savarankiškai pažinti šį nuostabų gamtos objektą. Kad kelionė vyktų sklandžiai – rekomenduojame nusifotografuoti tako pradžioje stende esantį žemėlapį.  Visas takas – ne žiedinis, susipažinus su nepakartojama gamta,  juo galima nueiti iki nuotykių parko „Tarzanija“ .   Gamtiniu požiūriu vertingiausioje miško dalyje, botaninio draustinio teritorijoje, įrengta apie 4 km žiedinė mokomoji tako dalis, kuri prasideda nuo automobilių stovėjimo aikštelės (GPS: 54.380301, 24.008476 (WGS)) prie tako link Radžiūnų piliakalnio. Ją  galima pasiekti einant jau minėtu 9 km taku arba važiuojant autotransportu Santaikos gatve ir pasukus į žvyrkelį prie lankytino objekto kelio ženklo „Radžiūnų piliakalnis 1,5“.  Draustinio teritorijoje, Nemuno kairiajame krante, stūkso Radžiūnų piliakalnis su gyvenviete. Jis datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia. Šlaitai statūs, 30–35 m aukščio. Piliakalnis apaugęs lapuočių mišku. ŠV papėdėje 1 ha plote yra II–V a. papėdės gyvenvietė (tyrinėta 2002 m.). Iki 53 cm storio jos kultūriniame sluoksnyje rasta grublėtos keramikos, gyvulių kaulų, geležinis įtveriamasis tribriaunis strėlės antgalis. Jei tikėsime padavimais, tai piliakalnį supylė du broliai kunigaikščiai, kad galėtų apsiginti nuo priešų.  Neseniai greta šio piliakalnio buvo atrasti dar du piliakalniai – Radžiūnų piliakalnis ir Radžiūnų piliakalnis II . Nuotraukos iš Alytaus miesto savivaldybės ir Alytaus TIC archyvų

< 10 min.
4.6 km
34
Baltosios rožės tiltas (pėsčiųjų ir dviračių)
Tiltai

Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas (projekto aut. V. Karieta), pastatytas Alytuje 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą .  Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 240,52 m. Oficialiai atidarytas 2016 m. birželio 4 d. Jis sujungė abiejų, miestą dalijusio, Nemuno krantų dviračių takus. XIX a. antroje pusėje stiprinant vakarines Rusijos imperijos (tuo metu Lietuva priklausė jos teritorijai) sienas, į Alytų, kaip III klasės tvirtovę, buvo nutiestas karinis geležinkelis. Šioje vietoje 1897–1899 m. pastatytas novatoriškos gembinės konstrukcijos tiltas (projekto aut. N. Beleliubskis), kurio aukštis – 33 m, ilgis – 240,5 m. Tilto važiuojamoji dalis buvo skirta traukinių ir vežimų eismui. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., besitraukianti caro kariuomenė tiltą susprogdino. Alytų užėmę vokiečiai jo vietoje pastatė laikinąjį medinį karinį geležinkelio tiltą. Jo aukštis buvo 35 m, ilgis – 294 m. Tiltas tarnavo iki 1926 m., vėliau – išardytas. Šiandieninį tiltą pamėgo ekstremalių pramogų entuziastai – nuo jo organizuojami visame pasaulyje populiarūs šuoliai su virvėmis ( https://ropejumping.lt ). Stovint ant tilto atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio, datuojamo I tūkst. viduriu – XIV a., panorama. Šalia yra poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis. Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tilto prieigose pastatyta iš nerūdijančio plieno rožių širdelė, ant kurios drąsiai galima kabinti meilės spyneles. Šis Alytaus tiltas – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje metrais galima išmatuoti savo meilę. Ant jo yra šešios kas 40 metrų žymos, ties jomis įvardyta meilės pagal Aristotelio filosofiją rūšis. Įrodyti savo meilę mylimam ar artimam žmogui galima nunešant jį ant rankų iki tam tikros meilės rūšį žyminčios ribos. Tiltą puošia Vlado Kančiausko skulptūra  „Obels žiedas“ . Plačiau apie istorinį tiltą ir Užnemunės geležinkelius www.OlitaOrany.projektas.lt Senosios nuotraukos iš Algimanto Antanevičiaus kolekcijos, šiandieninių nuotraukų autoriai:  J. Baranowski, G. Bernatavičius, J. Bulina,  E. Dovydėnas, V. Paprastutis, M. Gudzinevičius, E. Rugieniūtė.