Alytus

Alytus – didžiausias Pietų Lietuvos miestas. Vaizdingais miškais, žaliuojančiomis kalvomis pasipuošusį Alytų juosia 16 km Nemuno kilpa. Ji miestą dalija į dvi dalis. Daugiau nei trečdalį miesto teritorijos užima žalieji plotai.
Alytus žinomas kaip viena iš Lietuvos sportinio turizmo traukos vietovių. Kasmet mieste organizuojami įvairūs tarptautiniai sporto renginiai. Mėgstantieji aktyvų poilsį gali apsilankyti baseinuose ir saunose, sporto salėse ir klubuose, teniso kortuose, leistis į kelionę Nemunu baidarėmis ar plaustais, pasivažinėti kartingais ar visureigiais, žaisti biliardą, boulingą ar dažasvydį.
Rašytiniuose šaltiniuose Alytus pirmą kartą paminėtas 1377 m. Manoma, kad Alytaus vardas kilęs iš piliakalnio papėdėje tekančio upelio pavadinimo – Alytupis. 1581 m. birželio 15 d. Alytui buvo suteikta Magdeburgo (savivaldos) teisė ir herbas – balta rožė raudoname fone. Todėl šiandien Alytus dar vadinamas baltosios rožės miestu. XIX a. Alytus paskelbtas III klasės tvirtove: pastatytos trejos kareivinės, trys tiltai, supilti fortai, nutiesti plentai. Per Pirmąjį pasaulinį karą Alytus tapo apskrities centru. Po Nepriklausomybės kovų (1918–1920 m.) Alytus buvo didžiausias apskrities miestas, regiono kultūros ir švietimo centras. 1932 m. jam suteiktas kurorto statusas. Senųjų pastatų, išsiskiriančių savo architektūra ir statymo maniera, iš to laikmečio išlikę ne daug, pirmosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis sugriautas beveik visas miesto centras.
Šiandien žalumoje skendintis miestas didžiuojasi savo tradicijomis, kultūra, nepaprasto grožio gamta ir svetingais bei nuoširdžiais žmonėmis.