Po kunigaikščio Margirio žemę

Alytaus kraštą Nemunas dalija į dvi dalis – dešiniakrantį ir kariakrantį. Automaršrutas „Po kunigaikščio Margirio žemę“ driekiasi Nemuno dešiniojo kranto pačiomis gražiausiomis Alytaus miesto ir rajono vietomis. Kurių istorija siekia ne vieną šimtmetį. Alytaus miestas kūrėsi būtent šiame Nemuno krante, prie čia dunksančio gražuolio piliakalnio. Punioje ir šiandien gyva kunigaikščio Margirio bei Pilėnų mūšio atmintis. Kaip jis gynė ir saugojo šias žemes.  O legenda byloja, kad Pivašiūnų piliakalnis priklausė šio kunigaikščio sūnui. Daugai ir Butrimonys buvo žinomi Lietuvos didžiųjų kunigaikščių dvaruose. Pivašiūnuose kasmet per Žolinės atlaidus susirenka tūkstančiai maldininkų iš Lietuvos ir užsienio pagarbinti stebuklingojo Švenčiausios Mergelės Marijos paveikslo. Didžiulio (Daugų) ežero apsupti Daugai – Alytaus krašto rekreacinė zona. Lankant šias vietas turėsite progą geriau pažinti ir naujai atrasti Alytaus kraštą.
Pradėjus kelionę Alytuje kviečiame po jos sugrįžti į miestą pasimėgauti skania vakarine ir pasilkti nakvynei.

Maršrutas

1
Alytaus piliakalnis
Piliakalniai

Alytaus piliakalnis - tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas, istorijos ir kultūros paminklas, kurio papėdę šiandien puošia skulptūrų ekspozicija „Alytaus piliakalnio protėviai“. Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų. Viena iš jų byloja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą. Kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje krito daug karių, tačiau Alyta likęs gyvas, prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet ir jis žuvo. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Ir šiandien, greta piliakalnio, į Nemuną teka šis Mirgrausėlės ašarų upelis. Jame kartais pasitaiko stebuklingų varlių. Jei ieškote antrosios pusė, jis jums pagelbės, – upelyje gaudykite varlę, prauskite jai burną ir bučiuokite. Jei varlė stebuklinga – gausite, ko ieškojote, jei varlė ne stebuklinga – po bučinio ji jau nebus paprasta varlė, o bus bučiuota varlė ir labai populiari tarp savų.  Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – XIV a.  Šlaitai statūs, į upių slėnius – 25–30 m aukščio. Piliakalnyje stovėjo Alytaus pilis, kurios apylinkes 1377 m. ir 1382 m. niokojo kryžiuočiai. Alytaus pilis minima 1384 m. ir 1387 m. Į Rytus nuo piliakalnio 1 ha dydžio plote yra VII–XII a. papėdės gyvenvietė su 60 cm storio kultūriniu sluoksniu, tyrinėta 1985–1986 m. Joje rasta sudegusių pastatų liekanų, ūkyje naudojamų dirbinių, kalavijo galas, pentinas su spygliu. Netoli piliakalnio yra aukščiausias Lietuvoje (38,1 m) Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas , pastatytas ant išlikusių senojo geležinkelio tiltų  taurų (1899 m.). Nuo piliakalnio ir pylimo atsiveria puiki kairiakrančio miesto panorama. Greta įrengta poilsio zona su pavėsinėmis, laužavietėmis, vaikų žaidimo aikštele, treniruokliais ir pasivaikščiojimo takais, vedančiais iki Klebono akmens Nemune . Nuotraukų autoriai: D. Belenihin, B. Malaškevičiūtė, S. Pinkevičienė, S. Šmigelskas.

< 1 min.
420 m
3
Baltosios rožės tiltas (pėsčiųjų ir dviračių)
Tiltai

Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas (projekto aut. V. Karieta), pastatytas Alytuje 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą .  Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 240,52 m. Oficialiai atidarytas 2016 m. birželio 4 d. Jis sujungė abiejų, miestą dalijusio, Nemuno krantų dviračių takus. XIX a. antroje pusėje stiprinant vakarines Rusijos imperijos (tuo metu Lietuva priklausė jos teritorijai) sienas, į Alytų, kaip III klasės tvirtovę, buvo nutiestas karinis geležinkelis. Šioje vietoje 1897–1899 m. pastatytas novatoriškos gembinės konstrukcijos tiltas (projekto aut. N. Beleliubskis), kurio aukštis – 33 m, ilgis – 240,5 m. Tilto važiuojamoji dalis buvo skirta traukinių ir vežimų eismui. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., besitraukianti caro kariuomenė tiltą susprogdino. Alytų užėmę vokiečiai jo vietoje pastatė laikinąjį medinį karinį geležinkelio tiltą. Jo aukštis buvo 35 m, ilgis – 294 m. Tiltas tarnavo iki 1926 m., vėliau – išardytas. Šiandieninį tiltą pamėgo ekstremalių pramogų entuziastai – nuo jo organizuojami visame pasaulyje populiarūs šuoliai su virvėmis ( https://ropejumping.lt ). Stovint ant tilto atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio, datuojamo I tūkst. viduriu – XIV a., panorama. Šalia yra poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis. Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tilto prieigose pastatyta iš nerūdijančio plieno rožių širdelė, ant kurios drąsiai galima kabinti meilės spyneles. Šis Alytaus tiltas – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje metrais galima išmatuoti savo meilę. Ant jo yra šešios kas 40 metrų žymos, ties jomis įvardyta meilės pagal Aristotelio filosofiją rūšis. Įrodyti savo meilę mylimam ar artimam žmogui galima nunešant jį ant rankų iki tam tikros meilės rūšį žyminčios ribos. Tiltą puošia Vlado Kančiausko skulptūra  „Obels žiedas“ . Plačiau apie istorinį tiltą ir Užnemunės geležinkelius www.OlitaOrany.projektas.lt Senosios nuotraukos iš Algimanto Antanevičiaus kolekcijos, šiandieninių nuotraukų autoriai:  J. Baranowski, G. Bernatavičius, J. Bulina,  E. Dovydėnas, V. Paprastutis, M. Gudzinevičius, E. Rugieniūtė.

< 1 min.
15 m
< 10 min.
2.3 km
< 10 min.
1.3 km
7
Paminklinis akmuo „Normandija–Nemunas“
Skulptūros ir paminklai

Alytaus ir Prancūzijos draugystė prasidėjo Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m. liepos mėnesio pabaigoje,  kuomet legendinė lakūnų eskadrilė „Normandija–Nemunas“ buvo apsistojusi vietiniame aerodrome ir iš jo kilo į karines užduotis. Būtent Alytuje „Normandijos“ eskadrilę pasiekė žinia, kad už karinius nuopelnus jiems bus suteiktas  ir „Nemuno“ vardas. Karo metu miestas buvo sugriautas, tačiau savo prisiminimuose lakūnas Fraçois de Geoffre Alytų apibūdino, kaip „puikių vilų supamą miestą“. „Normandijos–Nemuno“ eskadrilės lakūnai netrukus susibičiuliavo su vietiniais gyventojais. Vienas iš jų – P. Šimanskas, siuvėjas, kuris elegantiškiems prancūzams siuvo karines uniformas. Alytaus A. Ramanausko-Vanago gimnazijos muziejuje saugomas siuvėjo ranka rašytas lietuvių – prancūzų kalbos žodynėlis. Lakūnui Roger Sauvage pažintis su vietine mergina Apolonija buvo lemtinga – jaunuoliai pamilo vienas kitą. Tačiau karas negailestingai išskyrė įsimylėjėlius. 1944 m. rugsėjo mėnesio viduryje „Normandijos–Nemuno“ pulkas buvo perkeltas į Antanavą. Vienintelis alytiškis siuvėjas P. Šimanskas, įkėlęs į lėktuvą savo siuvamąją mašiną, išskrido į naują pulko dislokavimo vietą. Roger Sauvage vis klausdavo ir klausdavo siuvėjo ar šis nepasiilgęs namų. Gavęs teigiamą atsakymą, bėgdavo pas pulko vadą su prašymu parskraidinti siuvėją į Alytų. Tai buvo vienintelė galimybė prancūzų lakūnui dar kartą apkabinti savo mylimąją, likusią Alytuje. Naujos karinės užduotys pulką tolino nuo Lietuvos. Ir tik prabėgus daugeliui metų Roger Sauvage sužinojo, kad Alytuje jam gimė dukra. Lietuva tuo metu buvo okupuota Sovietų Sąjungos ir jų susitikimas buvo neįmanomas. Šiandien Roger Sauvage dukra gyvena Alytuje.  1981 m. Alytuje prie aerodromo, kuriame bazavosi legendinė eskadrilė buvo atidengtas paminklinis akmuo.  2004 m. surengta didelė aviacijos šventė – minėjimas pulko „Normandija–Nemunas" kovų Alytaus padangėje 60-mečiui pažymėti. Jos metu buvo atidengta medinė stela Roger Sauvage atminti. Stelos autorius – lakūno anūkas Erikas Motiejuitis. 2014 m. viena iš Alytaus gatvių buvo pavadinta Normandijos–Nemuno vardu. Prancūzijos mieste Velizy – Villacoublay 2017 m. gatvė pavadinta Alee Alytus. Lentelėje prie gatvės rašoma: „Alytus – Lietuvos miestas, Velizy – Villacoublay draugas“. Nuotraukos autorius G. Bernatavičius

< 1 min.
300 m
< 10 min.
1.3 km
9
Pirmojo Alytaus istorinė aikštė
Aikštės

Alytų Nemunas dalija į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante – Pirmas Alytus, kairiajame – Antrasis Alytus. Miestas kūrėsi dešiniajame Nemuno krante. Istorikai mano, kad miesto aikštė Punios, Merkinės ir Vilniaus (tuometinė ši gatvė buvo dešiniame Nemuno krante) kelių sankryžoje susiformavo XV amžiuje. Stepono Batoro Alytui suteiktoje savivaldos privilegijoje nurodyta miestelėnams šioje aikštėje, kurią dabar vadiname Pirmojo Alytaus, pasistatyti rotušę. XIX amžiaus vidurio žemėlapiuose matyti jau pakitęs Pirmojo Alytaus aikštės kontūras - vietoje ištęsto trikampio (dėl įvairaus namų užstatymo) laužyto kontūro pavidalas. Panašus aikštės vaizdas liko iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vaizdas pasikeitė XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, atlikus Antano Juozapavičiaus gatvės tvarkymo darbus. Kiekvieną savaitę aikštėje vykdavo turgūs. Antrojo pasaulinio karo metais aikštė stipriai nukentėjo nuo vokiečių aviacijos bombardavimo, ilgą laiką ji nebuvo tvarkoma. Tik 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atlikti rekonstrukcijos darbai. Istorijos vingiuose keitėsi ir aikštės pavadinimai. Sovietmečiu jai buvo suteiktas Tarybų vardas, esą 1919 metais vasario mėnesį, Alytų užėmus Sovietų Rusijos kariuomenei, grupelė vietinių bolševikų šioje aikštėje paskelbė sovietų valdžią. 2009 m. aikštėje buvo atliekami archeologiniai kasinėjimai, jų metu buvo rasta laidojimo vieta su žmogaus palaikais. Archeologų žiniomis, toks radinys šiose vietose jau ne pirmas, tad daroma prielaida aikštės teritorijoje galėjus būti senas kapines. Pasakojama, kad aikštė prieš amžių buvo vadinama Kryžiaus aikšte, čia stovėjo medinis kryžius, sustodavo laidotuvių procesijos, jas pasitikdavo klebonas. Kasinėjimų metu daugelį rastų radinių galima apžiūrėti greta aikštės įsikūrusioje Alytaus kraštotyros muziejaus archeologinėje ekspozicijoje (Jiezno g. 2). Atlikus archeologinius kasinėjimus, aikštė buvo rekonstruota. Pirmojo Alytaus aikštė yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą, kaip Alytaus senojo miesto vietos viena iš sudedamųjų dalių. Nuotraukos autorius T. Parcej

< 1 min.
86 m
20 min.
18 km
11
Punios Šv. Apaštalo Jokūbo bažnyčia
Bažnyčios

Bažnyčia pastatyta 1863 m. (pagal karo inžinieriaus Konstantino Suchodolskio parengtą projektą), vietoj prieš šešerius metus sudegusios senosios. Jos architektūra – baroko ir klasicizmo junginys. Pirmoji bažnyčia Punioje pastatyta 1425 m., manoma, kur dabar stovi bokšto formos mūrinė koplytėlė, skirta 1831 m. sukilimo dalyviams atminti. Pasakojama, kad tuokart bažnyčią statyti paliepęs Vytautas Didysis, todėl jo atminimas gerbiamas iki šių dienų – bažnyčioje kabo šio kunigaikščio portretas. Apeinamą altorių puošia Šv. Kazimiero ir Šv. Stanislovo skulptūros. Tai retenybė Lietuvoje, kai pagrindiniame altoriuje yra ne tikėjimą saugantys ir globojantys šventieji, o šalį (Šv. Kazimieras – Lietuvos globėjas) ir vietovę (Šv. Stanislovas vaizduojamas Punios herbe). Pagrindinis altoriaus paveikslas yra keičiamas: per religines šventes Šv. apaštalas Jokūbo paveikslas pakeičiamas Švč. Jėzaus Širdies paveikslu.  Vienoje iš bažnyčios navų sienų yra 1901 m. krikščionybės jubiliejui atminti paminklinė lenta su įrašu lietuvių ir lotynų kalbomis: „UŽ PABUCZIAVIMĄ  TO  KRYŽIAUS IR ATKALBĖJIMĄ  TEVE  MUSŲ  200  DIENŲ  ATLAIDŲ  KARTĄ  ANT  DIENOS 1901  JESUS DEUS HOMO CHRISTUS“. Punios bažnyčios presbiterijoje ant kairės sienos kabo Nikodemo Silvanavičiaus tradicinės ikonografijos drobė „Šv. Pranciškus Asyžietis", (1889 m.). Antrojo pasaulinio karo metu, 1944 m., buvo apgriauta. Atstatyta ir remontuota 1952–1955 m. Punios Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą ir Šv. Jokūbo kelią Lietuvoje . Yra Nemuno kilpų regioniniame parke. Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu žemiau nurodytu telefono numeriu. Nuotraukos autorius M. Šematulskis

< 1 min.
8 m
13
Punios piliakalnis
Piliakalniai

Garsiausias Alytaus krašte Punios piliakalnis , dar vadinamas Margio kalnu išdidžiai dunkso Nemuno ir Punelės santakoje ir yra vienas iš didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria viena iš gražiausių šalies panoramų: plati Nemuno juosta, priešais ošia Punios šilas. Prie piliakalnio pastatytas akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis apie legendinį kunigaikštį Margirį: „Tai kapas Margio milžinų!“. Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjo kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 m. čia vyko garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarė verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti į nelaisvę. Kryžiuočiams pavyko pralaužti pilies užtvaras. Apgultieji lietuviai, vadovaujami Margirio, matė, kad negalės apsiginti, ryžosi nepaprastam žygiui: pilies viduje sukūrė didelį laužą, į jį sumetė visą savo turtą, po to laužo ugniai atidavė moteris su vaikais ir galiausiai patys pasilaidojo liepsnose. Kai džiūgaudami kryžiuočiai įsiveržė į pilies vidų, norėdami grobti daiktus ir žmones, per dūmus išvydo tik seną vaidilutę, žengiančią į liepsnojantį laužą. Kruopščiai ištyrę piliakalnį archeologai nustatė, kad XIII-XIV a. ant piliakalnio stovėjo vėliau sudeginta pilis. XV a. jos vietoje pastatyta nauja pilis, kuri XVI a. vėl sudegė. To paties amžiaus pabaigoje čia pastatyti nauji dideli rūmai. . Piliakalnį surasti labai lengva – nuo miestelio bažnyčios reikia paėjėti 200 metrų į vakarus. Piliakalnis datuojamas XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Nustatyta, kad piliakalnio vietoje buvo gyvenama jau akmens amžiuje, gyvenvietė čia buvo ir I tūkst. pr. Kr. (rasta lygios keramikos). Pylimas supiltas per 3 kartus. Pirmasis pylimas buvo 20 m pločio ir tik 2 m aukščio, suplūktas iš molio su šlyno priemaiša. Jo plokščiame viršuje stovėjo ąžuolinis gynybinis statinys, kuris sudegė per gaisrą. Po jo pylimas paaukštintas iki 3,5 m supilant smėlio–molio sluoksnius, ant jo vėl pastatyta medinė gynybinė siena, kuri taip pat sudegė. Trečiame pylimo rekonstrukcijos etape jis paaukštintas dar per 1,7 m užpilant molio sluoksnį, kurį tvirtino taisyklingais keturkampiais sudėti ąžuoliniai tašai. Pylimo gale šią konstrukciją dar tvirtino ir vertikaliai sukasti stulpai. Aikštelėje stovėta medinių pastatų, kurių aptiktos sudegusios liekanos. Jų aplinkoje rasta žiestos keramikos, geležinis pentinas. Daugumą radinių sudaro dvaro laikotarpio statybinės bei interjero detalės, buityje naudoti dirbiniai. Į Rytus nuo piliakalnio 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1973 m.) su apardytu kultūriniu sluoksniu. Nuotraukų autoriai: A. Balčiūnas, Z. Baubonis.

< 1 min.
620 m
< 1 min.
590 m
15 min.
10 km
< 1 min.
150 m
< 1 min.
140 m
< 1 min.
120 m
< 1 min.
120 m
< 1 min.
95 m
< 1 min.
380 m
< 1 min.
350 m
< 10 min.
5 km
24
Paminklas Vytautui Didžiajam Raižiuose
Skulptūros ir paminklai

Aut. Jonas Jagėla. Siekiant įamžinti bendrą lietuvių ir totorių istoriją, 2010 m. birželio 26 d. vienoje seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių Raižiuose (Alytaus r.) iškilmingai atidengtas paminklas kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo daugybė vietos gyventojų bei svečių iš Lietuvos ir užsienio. Paminklą pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, Lietuvos musulmonų muftijus Romas Jakubauskas arabų kalba sukalbėjo maldą. Jis pažymėjo, kad Vytautui Didžiajam skirtas paminklas yra Lietuvos žmonių ir totorių vienybės simbolis, tolerancijos, draugystės, supratingumo ženklas. 2009 m. rugsėjo 4 d. į būsimojo paminklo pamatus buvo įleista kapsulė su laišku ateinančioms kartoms, kurioje surašyta informacija apie Žalgirio mūšio svarbą, kunigaikštį Vytautą Didįjį bei totorių atsikėlimo į LDK bei jų gyvenimo Lietuvoje istorija. Paminklas stovi greta pagrindinio kelio Norgeliškės - Butrimonys, ties Raižių gyvenviete. Paminklas pagamintas iš granito ir yra 5, 20 m aukščio. Jo viršutinėje dalyje yra įkomponuoti Gedimino stulpai ir totorių simbolis - Tarak Tamga, vidurinėje dalyje Vytauto Didžiojo valdymo (1392-1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje dalyje užrašas – „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“. Tą pačią dieną buvo atidengti ir du saulės laikrodžiai. Vienas jų rodo vietos laiką, kitas - Žalgirio mūšio lauko laiką. Tai vieninteliai tokie laikrodžiai Lietuvoje. Saulės laikrodžius sukūrė ir padovanojo Jonas Navikas. Nuotraukos autorė E. I. Fedaravičiūtė

< 1 min.
250 m
25
Raižių mečetė
Istoriniai statiniai

Pirmieji totorių naujakuriai Lietuvos žemėje apsigyveno dar XIII–XIV a. LDK kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis sudarydavo sąjungą su totoriais, kai reikdavo atremti priešiškų šalių puolimus, arba patys rengdavo karo žygius. Pradėjęs valdyti  Vytautas Didysis (1392–1430 m.) totorius gerus ir ištikimus karius, viliojo atvykti į Lietuvą su šeimomis, žadėdamas žemių ir privilegijų.  Raižių kaimas, kuriame apsigyveno totoriai, buvo įkurtas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. 1624-1631 m. Lietuvoje buvo atlikta generalinė totorių valdų revizija, Raižiuose surašyti  44 dūmai. 1795 m. atliktos Lietuvos gyventojų revizijos duomenimis Raižiuose gyveno 156 totoriai. 1923 m. Lietuvoje vykdyto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Alytaus apskrityje gyveno 675 totoriai (336 vyrai ir 339 moterys). Tai sudarė 0,62 % Alytaus apskrities gyventojų ir 69,37 % visos Lietuvos totorių bendruomenės. Totoriai daugiausiai gyveno Butrimonių valsčiaus kaimuose: Raižiuose, Adamonyse, Čeraučiznoje (dabar Kerų k.), Bazoruose, Vaikutiškėse, Trakininkuose, Žadiškėse. Ieškodami geresnio gyvenimo, dalis totorių išvyko į JAV ir Argentiną. XX a. 5-6 dešimtmetyje nemažai totorių emigravo mėgindami išvengti sovietinių represijų. Daugelis išsikėlė į didesnius miestus. Dėl migracijos iš kitų Sovietų Sąjungos vietovių Lietuvoje didėjo totorių skaičius – 1989 m. jų gyveno per 5 tūkst. Šiuo metu šalyje gyvena apie 2 tūkst. 500 totorių, iš jų daugiau kaip 400 Alytaus apskrityje, daugiausia Raižiuose, Butrimonyse ir Alytuje.   S. Kričinskis knygoje „Lietuvos totoriai“ nurodo, kad 1556 m. Raižiuose stovėjo mečetė (dauguma totorių yra musulmonai). Šiandieninė mečetė pastatyta 1889 m. ir vienintelė Lietuvoje veikė sovietmečiu. Statybų metu į ją buvo perkeltas sudegusios Bazorų mečetės 1684 m. pagamintas minbaras (sakykla). Mečetė medinė, stačiakampio plano su penkiasiene iškyša apsidos fasade, dvišlaičiu skardiniu stogu, kurio viršuje yra nedidelis minareto bokštelis, liaudies architektūros formų. Prieangis per visą pastato plotį. Iš jo patenkama į vyrų ir moterų sales. Vyrų salė dešinėje pusėje, moterų – kairėje. Jos atskirtos siena. Sienos apačioje palikta atvira anga išilgai sienos, pridengta baliustrada. Virš įėjimo vyrų ir moterų salėse – balkonas su baliustrada. Pagal islamo teisę religinei bendruomenei vadovauja imamas. 2010 m. birželio 26 d. netoli mečetės, ant kalnelio, atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. Jonas Jagėla). Paminklas pagamintas iš granito, 5,2 m aukščio. Jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392-1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje –  užrašas:  „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“. Ta pačia proga prie mečetės sumontuoti Jono Naviko sukurti du saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, antrasis – Griunvaldo (Lenkija). Tai vieninteliai tokie laikrodžiai Lietuvoje.  Nemažai totorių iš Butrimonių apylinkių carinėje armijoje ir tarpukario (1918-1940 m.) Lietuvos kariuomenėje buvo  aukšto rango karininkai.Lietuvoje totoriai pradėjo puoselėti daržininkystės tradicijas, ėmė auginti svogūnus, česnakus, agurkus, ajerus. Su totoriais ant lietuviško stalo atkeliavo šimtalapis ir čeburekai. Susipažinti su totorių gyvenimu šiose apylinkėse ir paskanauti tikro totoriško šimtalapio galima ekskursijos metu Raižiuose (reikia tartis iš anksto tel. +370 686 56 801). Nuotraukų autoriai: E. I. Fedaravičiūtė, B. Malaškevičiūtė, Ž. Sinkevičius, J. Struckienė, M. Šematulskis.  

< 10 min.
7 km
< 10 min.
8 km
< 1 min.
400 m
28
Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Bažnyčios

Pivašiūnai istoriniuose šaltiniuose žinomi nuo 1639 m., kai jie buvo atiduoti Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. Po devynerių metų buvo pastatyta bažnyčia, kuri 1766 metais sudegė. Vėliau ji buvo atstatyta, tačiau ilgainiui imta minėti, kad dėl žmonių saugumo netinkama melstis. 1825 m. buvo pastatyta šiandieninė Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų medinė bažnyčia . Didžiajame altoriuje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas . Istorija byloja, kad sudegus pirmosioms dviems bažnyčioms išliko tik paveikslas. Padavimas pasakoja, jog jis atvežtas iš Turkijos ir yra nepaprastas, šventas ir turintis gydomųjų galių. Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas savo amžiumi, tapyba ir stebuklinga gydomąja galia prilygsta Aušros Vartų Madonai. Stebuklingas Pivašiūnų bažnyčios Dievo Motinos paveikslas sutraukia tūkstančius maldininkų. 1988 metų rugpjūčio 14 dieną Jo Ekscelencija kardinolas Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Bažnyčios viduje yra retai kur Lietuvoje aptinkamas apeinamas altorius. Įspūdinga interjero dalis – 15 medinių dažytų baltai, su paauksavimais skulptūrų. Pivašiūnai nuo seno garsūs Žolinės ir Marijos gimimo atlaidais, kurie čia vyksta visą savaitę, tomis dienomis šią vietą aplanko tūkstančiai maldininkų iš visos Lietuvos ir užsienio. Bažnyčios šventoriaus kapinaitėse galima pamatyti medinių senųjų dzūkiškų kryžių. Pivašiūnų bažnyčia yra įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu žemiau nurodytais telefono numeriais.  Pivašiūnų bažnyčia yra įtraukta į Jono Pauliaus II piligrimų kelią. Netoli bažnyčios veikia Pivašiūnų amatų centras, kuriame mokoma kepti duoną, pyragus, dzūkiškas bulvines bandas, iš vaško lieti žvakes, edukaciniai užsiėmimai vyksta medžio, vytelių pynimo, keramikos ir mažosios tekstilės dirbtuvėlėse. Centre yra konferencijų salė, veikia suvenyrų krautuvėlė ir parodų salė. Nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, Z. Stankevičienė, J. Struckienė.

< 1 min.
43 m
< 10 min.
1.1 km
15 min.
10 km
< 10 min.
4.8 km
< 10 min.
920 m
< 10 min.
960 m
< 1 min.
660 m
15 min.
10 km
37
Bukaučiškių dvaro koplyčia-mauzoliejus
Istoriniai statiniai

Bukaučiškių kaime, visai netoli Didžiulio ežero pietinio kranto, ant kalnelio stovi nepaprasto grožio raudonų plytų koplyčia. Manoma, kad romantinio stiliaus su neogotikos elementais koplytėlės statyba buvo baigta XIX a. viduryje. Iš pradžių tai buvo dvaro koplyčia, todėl nenuostabu, kad jos rūsio šonuose buvo įrengtos nišos laidoti dvarininkams. Takas nuo koplyčios iki dvaro buvo apsodintas liepomis. Padavimuose pasakojama, kad ant kalnelio, kol dar nebuvo pastatyta koplyčia, augo daug klevų, o tuose medžiuose gandrai buvo susisukę gausybę lizdų – jie saugojo paslaptinguosius ir šventus oro laiptus į dangų. Buvo tikima, kad tik dorų žmonių sielos galėjusios ten patekti. Bukaučiškių dvaro koplyčia-mauzoliejus įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Važiuojant link koplyčios galima pamatyti buvusio Bukaučiškių dvaro, priklaususio Vasario 16-osios akto signatarui Vladui Mironui, išlikusią sieną. Apylinkių gyventojai jį vadino Mironiškių dvaru. Čia tarpukario Lietuvoje lankėsi daug to meto žymių kultūros, visuomenės ir politikos veikėjų (tarp jų K. Petrauskas, Prezidentas A. Smetona ir kt.). Dvaro  vartų stulpai buvo mūriniai, apdengti skardos stogeliais. Ant vieno iš jų – nupieštas Vytis, ant kito – Gedimino stulpai. Pats dvaras buvo gražus, mūrinis pastatas, prieš kurį įrengta raudonų gėlių klomba. Įėjus į vidų pirmiausia buvo patenkama į nedidelį prieškambarį, iš kurio – į saloną. Jame stovėjo stalas, spintelė, žurnalinis staliukas, ant sienų kabojo paveikslai, pūpsojo virdulys ir keliolika minkštų kėdžių, tarp kurių viena supamoji. Gretimame kambarėlyje – dvi spintos. Viena stiklinėmis durelėmis, skirta knygoms, kita – įvairiems stalo indams. Dvaro rūsyje buvo įrengta virtuvė, sūnėno dirbtuvės ir tarnaičių miegamieji. Iš dvaro verandos atsivėrė puikus vaizdas į Daugų ežerą. Dvare buvo įvesta elektra, vandentiekis. Vonioje buvo šiltas ir šaltas vanduo. Po dvaro nacionalizacijos čia buvo įkurtas arklių ir mašinų nuomos punktas. Dvarą prijungus prie kolūkio „Laimė“ – tai laimės jam neatnešė. 1948 metais buvo padegtas kluonas, po truputį pradėtas griauti dvaro pastatas - kol galiausiai po plytą ištąsytas po visą apylinkę. 2014 metų spalio 3 d. Bukaučiškių dvaro sodybos vieta (Koplyčios g. 6, Bukaučiškių k. II, Daugų sen., Alytaus r.) buvo įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Nuotraukos autorius G. Bernatavičius

25 min.
19 km
38
Poteronių piliakalnis
Piliakalniai

Poteronių kaimo, įsikūrusio netoli Alytaus–Vilniaus kelio, gyventojai Poteronių piliakalnį Milžinų kalnu vadina. Legenda pasakoja, kad ant piliakalnio stovėjo pilis, kurios kunigaikštis perėjęs į priešų pusę. Jo sūnus sušaukė burtininkus ir prakeikė savo tėvą. Duktė, pamačiusi grįžtantį atgailaujantį tėvą, parodė jį savo broliui, kuris pykdamas, kad nepavyko užkeikti tėvo, nužudė burtininkus ir krivius. Dievai pilį su sūnumi nugramzdino į kalną, o tėvas išėjo kovoti su priešais ir žuvo, mergaitė ilgai meldėsi. Nuo jos maldų (poterių) ir ši vieta gavo Poteronių vardą. Kalbama, kad vidurnaktį piliakalnio viršūnėje pasirodydavo baltais drabužiais vilkinti vaidilutė, kūrendavo ugnį, verkdavo ir aimanuodavo. Gaidžiams pragydus – pranykdavo.  Prieš tai piliakalnio viršuje buvo skylė, į kurią įmetus akmenį, šis krisdavo ilgai ir atsimušdavo į kažkokį skambantį daiktą. Piemenys, ganydami gyvulius, skylę užkišo eglių šakomis ir užlygino. Dar pasakojama, kad seniau ant piliakalnio buvo aukuras, prie kurio žmonės rinkdavosi melstis ir nešdavo gyvulius aukoti. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Šlaitai statūs, 10–14 m aukščio. Šiaurės, Šiaurės Vakarų, Rytų ir Pietryčių papėdėse 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos, šlako, pentinas. Nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, R. Kraujalis, J. Struckienė, M. Šematulskis.

< 10 min.
4.4 km
39
Kaniūkų tiltas
Tiltai

Alytuje XIX a. devintojo dešimtmečio pradžioje prasidėjo III klasės tvirtovės statyba – carinė Rusija stiprino vakarinę imperijos sieną (tvirtovės dar buvo pastatytos Kaune ir Gardine). Buvo tiesiami plentai, geležinkelis, statomi tiltai, fortai, kareivinės. Alytaus tvirtovės statyba paskatino miesto augimą. 1892 m. Rusija, tiesdama strateginius plentus, piečiau Alytaus per Nemuną pastatė Kaniūkų tiltą (pavadinimą tiltas gavo nuo čia esančio kaimo pavadinimo). Jo ilgis buvo 193,5 metro, aukštis 15 metrų. Atramos – sumūrytos ir apmuštos tašytais akmenimis. Jose įrengtos sprogdinimo šachtos. Kaniūkų tilto santvarų konstrukcijos pagamintos Sankt-Peterburge, Putilovo gamykloje ir atplukdytos Nemunu. Tilto taurams akmenis tašė iš Italijos atvykę meistrai. Tilto kraštiniai tarpatramiai buvo perdengti metalinėmis sijomis, vidiniai – metalinėmis santvaromis, važiuojamoji dalis buvo medinė, todėl greitai dėvėjosi - tekdavo dažnai remontuoti. Tiltas buvo dažomas sidabrine spalva. 1915 m. Vokietijos kariuomenei artėjant prie Alytaus, Rusijos daliniai be pasipriešinimo paliko Alytaus tvirtovę. Traukdamiesi iš miestelio susprogdino visus Alytaus tiltus, tarp jų ir Kaniūkų. Buvo išsprogdinta vidurinė dalis. Įsitvirtinus vokiečių kariuomenei apie 100 m pasroviui buvo pastatas laikinas medinis tiltas. Netrukus buvo atstatytas metalinis tiltas. Atstatytame važiuojamoji dalis taip pat buvo medinė, todėl ne užilgo atsirado perspėjamoji iškaba: „Tiltu važiuoti ir joti žingsniu, automobiliai – 5 km į val. Laikytis dešinės, nerūkyti!“  1936 m. liepos 9 d. apie 10 val. prie Kaniūkų tilto įvyko viena šiurpiausių autoavarijų tarpukario Lietuvoje. Sunkvežimis vežė Pabaltijo cirko reikmenis, ant kurių sėdėjo 23 artistai ir pagalbiniai darbininkai. Važiuodamas į pakalnę, prieš įsukdamas į tiltą, vengdamas susidūrimo su dvikinkiu vežimu, nuvažiavo į kelkraštį, numušė keturis kelio apsauginius stulpelius ir versdamasis nugarmėjo 6 metrų aukščio ir 85 laipsnių statumo šlaitu žemyn. Žuvo 4 žmonės, likę gyvi retas išvengė sužeidimų. Daugelis iš jų sėkmingai išgijo ir vėliau prisidėjo prie cirko, tačiau keletas dėl patirtų traumų turėjo baigti savo karjerą.  Per Antrąjį pasaulinį karą Kaniūkų tiltas rimtai nenukentėjo. Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje pasitraukdami iš Alytaus vokiečiai susprogdino tilto centrinę santvarą.Tiltas buvo atstatytas. 1964 m. ant tilto medinės dangos buvo užklotas asfaltbetonis. 1976–1977 m. Kaniūkų tiltas buvo rekonstruotas. Senasis tiltas išardytas, paliktos tik atramos. Naujasis pastatytas ant masyvių betoninių senojo atramų, ant kurių buvo užtrauktos metalinės sijos. Tilto ilgis 203,47 m, aukštis – 20 m, plotis – 13,7 m. Tilto rekonstrukcijos projektą parengė „Lietkelprojekto“ projektavimo institutas, projekto autorius – Kęstutis Vasiliauskas.  Istorinės nuotraukos iš A. Antanevičiaus ir B. Malaškevičiūtės albumų; šiandieninių nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, L. Valentaitė-Gudzinevičienė.

< 10 min.
6 km