Piliakalnių legendų keliais

Alytaus kraštas įdomus ne vien nuostabia gamta, bet ir savo istorine praeitimi. Šio maršruto pagrindiniai objektai – piliakalniai – Dainavos krašto istorijos liudininkai, menantys šimtmečiais trukusias mūsų protėvių kovas už savo žemę, laisvę, pagonių tikėjimą.
Alytaus mieste ir rajone saugomi 24 piliakalniai. Dar 4 piliakalniai neįtraukti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, 1 (Bundorių kaime) neseniai surastas ir laukia mokslininkų piliakalnio statuso patvirtinimo.
Šiame maršrute aprašyti ne visi piliakalniai (tačiau pateikiamas visų sąrašas), o tie, kurie pritaikyti lankymu, lengvai  surandami, nurodomi ir greta šalia esantys lankytini objektai.

Maršrutas

1
Žuvinto biosferos rezervatas
Saugomos teritorijos

Apžvelgęs visus Lietuvos ežerus iš paukščio skrydžio, nerasi kito tokio, iškart išsiskiriančio savo slėpingumu, gyvybingumu, kaip Žuvintas. Tai didžiausia Lietuvos šlapynė – visų tipų pelkės ir suklus ežeras kartu paėmus. Šalia – skroblynais garsėjantis Buktos miškas, mažesnė Žuvinto palių sesė Amalva ir Amalvo ežeras, netoliese tyvuliuoja Žaltytis. Jie – tikras gamtos vertybių rinkinys, išsidėstęs pačiame Dzūkijos ir Suvalkijos paribyje. Visi šie skirtingi, tačiau glaudžiai susiję gamtos kompleksai dabar saugomi Žuvinto biosferos rezervate.  Žuvintas yra seniausia ir pirmoji Lietuvoje saugoma teritorija. Profesoriaus Tado Ivanausko iniciatyva 1937 m. Žuvinto ežeras valstybės buvo nusavintas iš privačių asmenų, jo apylinkėse 1 km atstumu uždrausta medžioti paukščius ir žinduolius, paskirtas prižiūrėtojas. Žuvinto ežeras dar vadinamas Lietuvos gulbių lopšiu. Būtent iš čia gulbės nebylės paplito po Lietuvos ežerus. Čia stebėtos net 231 sparnuočių rūšys, iš kurių 153 perėjo ar peri. Čia rastos 987 augalų samanų, 105 dumblių ir 292 grybų rūšys. Žuvinto rezervate užfiksuota apie 2000 vabzdžių, 5 roplių ir 10 varliagyvių rūšių, aptikta daugiau kaip 40 rūšių žinduolių. Pačiame Žuvinto ežere plaukioja 22 rūšių žuvys.  2002 m. Žuvintui suteiktas biosferos rezervato statusas. 2011 m. Žuvinto biosferos rezervatas įtrauktas į Pasaulinį UNESCO programos „Žmogus ir biosfera" biosferos rezervatų tinklą. Tai pirmoji ir kol kas vienintelė Lietuvos vietovė Pasauliniame UNESCO biosferos rezervatų tinkle.  Prie Žuvinto ežero yra mokomasis pažintinis takas su apžvalgos bokšteliu. Pusketvirto šimto metrų ilgio lieptas su paukščių stebėjimo bokšteliu skirtas apžvelgti Žuvinto ežero pakrantes ir susipažinti su turtingu ežero, jo pakrantės nendrynų ir krūmų paukščių pasauliu, pagrindinėmis augalų rūšimis. Pažintinis takas pritaikytas ir skirtas pirmiausia gamta besidomintiems žmonėms. Takas pritaikytas ir neįgaliesiems. Takas yra šalia rezervato direkcijos. Jis įrengtas gamtinio rezervato teritorijoje, todėl be atskirų leidimų take galima lankytis tik nuo 8 iki 20 val. Atnaujintame lankytojų centre įrengta moderni ekspozicija, skirta Žuvinto ežero ir jo pakrančių gamtos įvairovei ir tvarkymui. Šio centro ekspozicijai skirta 130 kv. m administracinio pastato patalpa, greta - kino salė ir gamtos klasė moksleiviams. Ekspozicija paruošta savarankiškam lankytojui: informaciniame portale yra įdomios medžiagos apie biosferos rezervatą: gamtos, kultūros vertybes ir atskiras rezervato dalis, stenduose - pasakojimus apie Žuvinto ežero ir jo pakrančių gamtą. Čia pat galima pasižiūrėti pirmųjų, jau istoriniais tapusių filmų apie Žuvinto rezervatą. Daug įdomybių galima sužinoti muziejuje „Ežero evoliucija".  Rezervate organizuojamos teminės ekskursijos ir rengiamos gamtos pamokos. Kiekvieną rudenį Žuvinto biosferos rezervate rengiamos migruojančių paukščių palydos. Nuotraukų autoriai: A. Pranaitis, Ž. Sinkevičius,  Žuvinto biosferos rezervato direkcija.

< 10 min.
4.4 km
< 10 min.
7 km
3
Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Bažnyčios

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, kuria buvo žavimasi visais laikais, Simne pastatyta 1520 m. Jono Zaberezinskio rūpesčiu. XIX a. Simne lankėsi ne vienas užsienio renesanso tyrinėtojas, kad galėtų pamatyti ir pasigerėti šiuo architektūros perliuku. Tai seniausias statinys Užnemunėje ir vienintelė bazilikinė kryžminio plano renesansinė bažnyčia Lietuvoje. XX a. pr. viename laikraštyje buvo apibūdinta, kaip „panaši į tvirtovę, storų ir aukštų sienų bažnyčia.“ Joje gausu meninę vertę turinčių sakralinės dailės kūrinių. Bažnyčioje yra Švč. Marijos Rožinės altorius, kuriame kabo Švč. Mergelės Marijos paveikslas. Jį aplankę sekmadienį prieš Šv. Joną arba bet kurią iš 7 dienų po šio sekmadienio gali gauti visus atlaidus, o kitomis dienomis laimėti 300 dienų atlaidų. Altorius 1928 m. buvo privilegijuotas Vilkaviškio vyskupo. Bažnyčios dešinėje pusėje yra įmūrytas „gėdos akmuo“. Bažnyčia 1655 m. buvo smarkiai nuniokota Rusijos kariuomenės. Ne ką gražiau pasielgė ir prancūzų kariai 1812 m. Pradžioje bažnyčioje įkūrė ligoninę, o atsitraukdami išdaužė langus, sulaužė suolus, apgadino vargonus. Bažnyčią ne kartą niokojo gaisrai. Todėl pastatas keletą kartų buvo kapitaliai remontuojamas. 1911 m. bažnyčioje sumontuoti garsaus lietuvių meistro Jono Garalevičiaus pagaminti vargonai. 1972 metais šioje bažnyčioje tarnaujant dabartiniam Arkivyskupui Sigitui Tamkevičiui, Simne pogrindžio sąlygomis buvo pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“. Pastačius bažnyčią pradėjo augti ir pats miestelis. 1626 m. sausio 2 d. Simnui buvo suteiktos Magdeburgo teisės ir galimybė savarankiškai tvarkytis. Miestas gavo antspaudą su šv. Povilo atvaizdu, puošiančiu ir šiandienį Simno herbą. Simno miestelio istorinis centras yra urbanistikos paminklas. Jame išliko nemažai XX a. pradžios pastatų. Atnaujintoje aikštėje stovi paminklas po pasaulį išblaškytiems Simno krašto vaikams. Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu žemiau nurodytu telefono numeriu. Nuotraukų autorius G. Bernatavičius

15 min.
14 km
< 10 min.
8 km
< 10 min.
9 km
< 1 min.
950 m
7
Olakalnis su koplyčia
Mitologinės vietos

Buvęs aukų kalnas Olakalnis dar vadinamas Šauliakalniu yra Bendrių kaime. Ant šio kalno stovinti balta koplyčia vaizduojama Miroslavo herbe. Kada ji buvo pastatyta ir kas pastatė sunku atsakyti – ant keturių mūrų stulpų, užsibaigiančių mūro skliautais, buvo uždengtas stogas, o viduje į žemę įkastas medinis kryžius. Pasakojama, kad pagonybės laikais čia buvo aukojamos įvairiausios aukos dievams. Olakalnis yra įtrauktas į Nekilnojamo kultūros vertybių sąrašą. Senesni gyventojai prisimena savo tėvų pasakojimus, kad kalne Napoleono armija buvo paslėpusi lobį ir XIX a. viduryje Bendrių dvaro skerdžius Žvaliauskas 10 dienų kiekvieną rytą rasdavo po vieną sidabrinę monetą. Kai bandoma atspėti, kur Miroslavo miestelio pradžia, visų dėmesys pirmiausia nukrypsta į kalvą, kuri yra tarp Miroslavo ir Bendrių gyvenviečių. Ši kalva nuo seno žmonių laikoma piliakalniu ir vadinama Olakalniu. Tas pats kalnas kartais vadinamas ir Miroslavo piliakalniu. Tačiau mokslininkai archeologai šio kalno nelaiko piliakalniu, nes jis neturi svarbiausių piliakalnio požymių. Nežiūrint to, Miroslavo apylinkių žmonės šį kalną gerbia nuo gilios senovės, apie jo reikšmę miestelio pavadinimui yra sukurta įdomi legenda. Bendrių dvare gyveno žiaurus dvarponis Sloboda ir turėjo sūnų, vardu Miroslav; jo vardu ir miestelį pavadino. Supykęs ant baudžiauninko, dvarponis tempdavo nelaimingąjį ant Olakalnio ir ten liepdavo nukirsti galvą, tvirtindamas kad ataugsianti nauja. Nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, V. Skendelis.

< 10 min.
7 km
< 10 min.
3.8 km
15 min.
15 km
< 10 min.
10 km
12
Alytaus piliakalnis
Piliakalniai

Alytaus piliakalnis - tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas, istorijos ir kultūros paminklas, kurio papėdę šiandien puošia skulptūrų ekspozicija „Alytaus piliakalnio protėviai“. Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų. Viena iš jų byloja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą. Kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje krito daug karių, tačiau Alyta likęs gyvas, prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet ir jis žuvo. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Ir šiandien, greta piliakalnio, į Nemuną teka šis Mirgrausėlės ašarų upelis. Jame kartais pasitaiko stebuklingų varlių. Jei ieškote antrosios pusė, jis jums pagelbės, – upelyje gaudykite varlę, prauskite jai burną ir bučiuokite. Jei varlė stebuklinga – gausite, ko ieškojote, jei varlė ne stebuklinga – po bučinio ji jau nebus paprasta varlė, o bus bučiuota varlė ir labai populiari tarp savų.  Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – XIV a.  Šlaitai statūs, į upių slėnius – 25–30 m aukščio. Piliakalnyje stovėjo Alytaus pilis, kurios apylinkes 1377 m. ir 1382 m. niokojo kryžiuočiai. Alytaus pilis minima 1384 m. ir 1387 m. Į Rytus nuo piliakalnio 1 ha dydžio plote yra VII–XII a. papėdės gyvenvietė su 60 cm storio kultūriniu sluoksniu, tyrinėta 1985–1986 m. Joje rasta sudegusių pastatų liekanų, ūkyje naudojamų dirbinių, kalavijo galas, pentinas su spygliu. Netoli piliakalnio yra aukščiausias Lietuvoje (38,1 m) Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas , pastatytas ant išlikusių senojo geležinkelio tiltų  taurų (1899 m.). Nuo piliakalnio ir pylimo atsiveria puiki kairiakrančio miesto panorama. Greta įrengta poilsio zona su pavėsinėmis, laužavietėmis, vaikų žaidimo aikštele, treniruokliais ir pasivaikščiojimo takais, vedančiais iki Klebono akmens Nemune . Nuotraukų autoriai: D. Belenihin, B. Malaškevičiūtė, S. Pinkevičienė, S. Šmigelskas.

< 1 min.
460 m
14
Baltosios rožės tiltas (pėsčiųjų ir dviračių)
Tiltai

Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas (projekto aut. V. Karieta), pastatytas Alytuje 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą .  Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 240,52 m. Oficialiai atidarytas 2016 m. birželio 4 d. Jis sujungė abiejų, miestą dalijusio, Nemuno krantų dviračių takus. XIX a. antroje pusėje stiprinant vakarines Rusijos imperijos (tuo metu Lietuva priklausė jos teritorijai) sienas, į Alytų, kaip III klasės tvirtovę, buvo nutiestas karinis geležinkelis. Šioje vietoje 1897–1899 m. pastatytas novatoriškos gembinės konstrukcijos tiltas (projekto aut. N. Beleliubskis), kurio aukštis – 33 m, ilgis – 240,5 m. Tilto važiuojamoji dalis buvo skirta traukinių ir vežimų eismui. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., besitraukianti caro kariuomenė tiltą susprogdino. Alytų užėmę vokiečiai jo vietoje pastatė laikinąjį medinį karinį geležinkelio tiltą. Jo aukštis buvo 35 m, ilgis – 294 m. Tiltas tarnavo iki 1926 m., vėliau – išardytas. Šiandieninį tiltą pamėgo ekstremalių pramogų entuziastai – nuo jo organizuojami visame pasaulyje populiarūs šuoliai su virvėmis ( https://ropejumping.lt ). Stovint ant tilto atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio, datuojamo I tūkst. viduriu – XIV a., panorama. Šalia yra poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis. Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tilto prieigose pastatyta iš nerūdijančio plieno rožių širdelė, ant kurios drąsiai galima kabinti meilės spyneles. Šis Alytaus tiltas – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje metrais galima išmatuoti savo meilę. Ant jo yra šešios kas 40 metrų žymos, ties jomis įvardyta meilės pagal Aristotelio filosofiją rūšis. Įrodyti savo meilę mylimam ar artimam žmogui galima nunešant jį ant rankų iki tam tikros meilės rūšį žyminčios ribos. Tiltą puošia Vlado Kančiausko skulptūra  „Obels žiedas“ . Plačiau apie istorinį tiltą ir Užnemunės geležinkelius www.OlitaOrany.projektas.lt Senosios nuotraukos iš Algimanto Antanevičiaus kolekcijos, šiandieninių nuotraukų autoriai:  J. Baranowski, G. Bernatavičius, J. Bulina,  E. Dovydėnas, V. Paprastutis, M. Gudzinevičius, E. Rugieniūtė.

< 10 min.
10 km
15
Poteronių piliakalnis
Piliakalniai

Poteronių kaimo, įsikūrusio netoli Alytaus–Vilniaus kelio, gyventojai Poteronių piliakalnį Milžinų kalnu vadina. Legenda pasakoja, kad ant piliakalnio stovėjo pilis, kurios kunigaikštis perėjęs į priešų pusę. Jo sūnus sušaukė burtininkus ir prakeikė savo tėvą. Duktė, pamačiusi grįžtantį atgailaujantį tėvą, parodė jį savo broliui, kuris pykdamas, kad nepavyko užkeikti tėvo, nužudė burtininkus ir krivius. Dievai pilį su sūnumi nugramzdino į kalną, o tėvas išėjo kovoti su priešais ir žuvo, mergaitė ilgai meldėsi. Nuo jos maldų (poterių)  ir ši vieta gavo Poteronių vardą. Kalbama kad vidurnaktį piliakalnio viršūnėje pasirodydavo baltais drabužiais vilkinti vaidilutė, kūrendavo ugnį, verkdavo ir aimanuodavo. Gaidžiams pragydus – pranykdavo.  Prieš tai piliakalnio viršuje buvo skylė, į kurią įmetus akmenį, šis krisdavo ilgai ir atsimušdavo į kažkokį skambantį daiktą. Piemenys, ganydami gyvulius, skylę užkišo eglių šakomis ir užlygino. Dar pasakojama, kad seniau ant piliakalnio buvo aukuras, prie kurio žmonės rinkdavosi melstis ir nešdavo gyvulius aukoti. Piliakalnis datuojamas I tūkst. – II tūkst. pradžia. Šlaitai statūs, 10–14 m aukščio. Šiaurės, Šiaurės Vakarų, Rytų ir Pietryčių papėdėse 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė, kurioje rasta brūkšniuotos, grublėtos ir lygios keramikos, šlako, pentinas. Nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, R. Kraujalis, J. Struckienė, M. Šematulskis.

15 min.
17 km
16
Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčia
Bažnyčios

Pastatyta 1795 m. Nedidelė medinė bažnytėlė yra liaudies architektūros formų, turi klasicizmo elementų, bebokštė, stačiakampio plano, halinė, su šešių kolonų portiku. 1913 m. Rumbonių bažnyčią puošė skulptorius Kazys Kriščiukaitis ir dailininkas Antanas Žmuidzinavičius. Ne vienas pastebi, jog ji tarsi nedidukė medinė Vilniaus arkikatedros kopija. Rumbonių kaimo kapinaitėse galima apžiūrėti dailės paminklu paskelbtą grafaitės Juzefos Korevaitės kapo balto marmuro antkapinį paminklą . Iki mūsų dienų išliko žinių, kad šį antkapinį paminklą sukūrė žymus Varšuvos skulptorius Pijus Velionskis, žiūrėdamas į Juzefos, mirusios 1908 m., išlikusią nuotrauką. Visai netoliese galime įkopti ir į Rumbonių piliakalnį , iš kurio, jei tikėsime legendomis, vedė požeminis tunelis į Punios piliakalnį kitame Nemuno krante. Rumbonių Švč. Trejybės bažnyčia įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Ant greta bažnyčios esančio pastato laiptų yra pritvirtinta lentelė, žyminti čia vieną iš Lietuvos Respublikos gravimetrinių punktų. Gravimetrinis pagrindas naudojamas atliekant detalius gravitacijos lauko tyrimus bei nustatant gravitacijos lauko kitimą laikui bėgant. Visa tai svarbu atliekant tiksliuosius geodezinius matavimus bei geofizinius tyrimus. Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu žemiau nurodytu telefono numeriu.  Nuotraukų autorius M. Šematulskis

< 10 min.
3.1 km
< 10 min.
4.9 km
25 min.
28 km
< 1 min.
25 m
20
Punios piliakalnis
Piliakalniai

Garsiausias Alytaus krašte Punios piliakalnis , dar vadinamas Margio kalnu išdidžiai dunkso Nemuno ir Punelės santakoje ir yra vienas iš didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria viena iš gražiausių šalies panoramų: plati Nemuno juosta, priešais ošia Punios šilas. Prie piliakalnio pastatytas akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis apie legendinį kunigaikštį Margirį: „Tai kapas Margio milžinų!“. Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjo kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 m. čia vyko garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarė verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti į nelaisvę. Kryžiuočiams pavyko pralaužti pilies užtvaras. Apgultieji lietuviai, vadovaujami Margirio, matė, kad negalės apsiginti, ryžosi nepaprastam žygiui: pilies viduje sukūrė didelį laužą, į jį sumetė visą savo turtą, po to laužo ugniai atidavė moteris su vaikais ir galiausiai patys pasilaidojo liepsnose. Kai džiūgaudami kryžiuočiai įsiveržė į pilies vidų, norėdami grobti daiktus ir žmones, per dūmus išvydo tik seną vaidilutę, žengiančią į liepsnojantį laužą. Kruopščiai ištyrę piliakalnį archeologai nustatė, kad XIII-XIV a. ant piliakalnio stovėjo vėliau sudeginta pilis. XV a. jos vietoje pastatyta nauja pilis, kuri XVI a. vėl sudegė. To paties amžiaus pabaigoje čia pastatyti nauji dideli rūmai. . Piliakalnį surasti labai lengva – nuo miestelio bažnyčios reikia paėjėti 200 metrų į vakarus. Piliakalnis datuojamas XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Nustatyta, kad piliakalnio vietoje buvo gyvenama jau akmens amžiuje, gyvenvietė čia buvo ir I tūkst. pr. Kr. (rasta lygios keramikos). Pylimas supiltas per 3 kartus. Pirmasis pylimas buvo 20 m pločio ir tik 2 m aukščio, suplūktas iš molio su šlyno priemaiša. Jo plokščiame viršuje stovėjo ąžuolinis gynybinis statinys, kuris sudegė per gaisrą. Po jo pylimas paaukštintas iki 3,5 m supilant smėlio–molio sluoksnius, ant jo vėl pastatyta medinė gynybinė siena, kuri taip pat sudegė. Trečiame pylimo rekonstrukcijos etape jis paaukštintas dar per 1,7 m užpilant molio sluoksnį, kurį tvirtino taisyklingais keturkampiais sudėti ąžuoliniai tašai. Pylimo gale šią konstrukciją dar tvirtino ir vertikaliai sukasti stulpai. Aikštelėje stovėta medinių pastatų, kurių aptiktos sudegusios liekanos. Jų aplinkoje rasta žiestos keramikos, geležinis pentinas. Daugumą radinių sudaro dvaro laikotarpio statybinės bei interjero detalės, buityje naudoti dirbiniai. Į Rytus nuo piliakalnio 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1973 m.) su apardytu kultūriniu sluoksniu. Nuotraukų autoriai: A. Balčiūnas, Z. Baubonis.

< 1 min.
130 m
< 10 min.
10 km
< 1 min.
330 m
< 10 min.
3.9 km
15 min.
14 km
< 1 min.
400 m
27
Pivašiūnų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia
Bažnyčios

Pivašiūnai istoriniuose šaltiniuose žinomi nuo 1639 m., kai jie buvo atiduoti Senųjų Trakų benediktinų vienuolynui. Po devynerių metų buvo pastatyta bažnyčia, kuri 1766 metais sudegė. Vėliau ji buvo atstatyta, tačiau ilgainiui imta minėti, kad dėl žmonių saugumo netinkama melstis. 1825 m. buvo pastatyta šiandieninė Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų medinė bažnyčia . Didžiajame altoriuje yra stebuklingas Dievo Motinos paveikslas . Istorija byloja, kad sudegus pirmosioms dviems bažnyčioms išliko tik paveikslas. Padavimas pasakoja, jog jis atvežtas iš Turkijos ir yra nepaprastas, šventas ir turintis gydomųjų galių. Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslas savo amžiumi, tapyba ir stebuklinga gydomąja galia prilygsta Aušros Vartų Madonai. Stebuklingas Pivašiūnų bažnyčios Dievo Motinos paveikslas sutraukia tūkstančius maldininkų. 1988 metų rugpjūčio 14 dieną Jo Ekscelencija kardinolas Vincentas Sladkevičius paveikslą vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanota karūna ir suteikė Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Bažnyčios viduje yra retai kur Lietuvoje aptinkamas apeinamas altorius. Įspūdinga interjero dalis – 15 medinių dažytų baltai, su paauksavimais skulptūrų. Pivašiūnai nuo seno garsūs Žolinės ir Marijos gimimo atlaidais, kurie čia vyksta visą savaitę, tomis dienomis šią vietą aplanko tūkstančiai maldininkų iš visos Lietuvos ir užsienio. Bažnyčios šventoriaus kapinaitėse galima pamatyti medinių senųjų dzūkiškų kryžių. Pivašiūnų bažnyčia yra įtraukta į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą . Dėl apsilankymo bažnyčioje ne Mišių metu reikia tartis su klebonu žemiau nurodytais telefono numeriais.  Pivašiūnų bažnyčia yra įtraukta į Jono Pauliaus II piligrimų kelią. Netoli bažnyčios veikia Pivašiūnų amatų centras, kuriame mokoma kepti duoną, pyragus, dzūkiškas bulvines bandas, iš vaško lieti žvakes, edukaciniai užsiėmimai vyksta medžio, vytelių pynimo, keramikos ir mažosios tekstilės dirbtuvėlėse. Centre yra konferencijų salė, veikia suvenyrų krautuvėlė ir parodų salė. Nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, Z. Stankevičienė, J. Struckienė.

< 1 min.
43 m
40 min.
43 km