Miroslavas

Miesteliai

Kontaktai

Miroslavo apylinkės Alytaus krašte žymios didinga jotvingiška praeitimi. Gilioje senovėje šiose vietose gyveno bebaimės, karingos jotvingių gentys. Jų buvimą liudija iki mūsų dienų išlikę vietovardžiai, piliakalniai ir pilkapynai. Tai patvirtina ir archeologiniai tyrinėjimai.
Miroslavas rašytiniuose šaltiniuose aktyviau minėti pradedamas XVII a. 1744 m. įkuriama Miroslavo parapija, šie metai ir laikomi miestelio įkūrimo data.
Miestelis išaugo prie prekybos kelių ir kuriamos parapijos. Iš pradžių jo gyventojams naujakuriams jokių mokesčių visai nereikėjo mokėti, nuo to ir kilo pavadinimas Slabada (tai buvo rusų kalbos žodis „свобода“ reiškęs laisvę). Vėliau miestelis pateko Bendrių dvaro savininko Miroslavskio nuosavybėn, pono valia jis imtas vadinti Miroslavu.
XIX a. viduryje Miroslave veikė apylinkėse garsi smuklė. Ją pastatė  Bendrių dvaro savininkas. Dvare buvo daromas alus, varoma degtinė, o smuklėje visa tai parduodama. Smuklėje iš pradžių buvo ,,kašarai“ – dvaro bernų bendrabutis. Vėliau – tai buvo vieta, kurioje lankytojams sekmadieniais, o kartais ir šiokiadieniais grieždavo trys smuikininkai.
2004 m. Miroslavui buvo suteiktas herbas – mėlyname lauke sidabrinė kylanti koplyčia su auksiniu kryžiumi stogo viršuje ir auksiniu varpu arkoje. Tai Miroslavo simbolis buvęs aukų kalnas Olakalnis su koplyčia. Šiandien Miroslavas yra seniūnijos, žavinčios turistus savo praeitimi ir gamtos grožiu, centras. Čia tyvuliuoja poilsiui tinkami Atesio, Luksnėnų, Metelio ir Obelijos ežerai, įkurtas Balkasodžio botaninis draustinis, dalis seniūnijos priklauso Metelių regioniniam parkui. Į daugelį lankytinų objektų yra nukreipiantys kelio ženklai, prie objektų pastatyti informaciniai stendai.
Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčia. Miroslavo parapija įkurta 1744 m. 1763 m. Miroslave buvo pastatyta medinė bažnyčia ir marijonų vienuolynas. 1835 m. bažnyčia sudegė. Pastatyta laikina, 1847 m. – nauja mūrinė bažnyčia ir vienuolyno rūmai. Vienuoliai marijonai įsteigė mokyklą. 1864 m. vienuolynas buvo uždarytas, marijonas kunigas Vincentas Grincevičius už išeinančiųjų į 1863 m. sukilimą prisaikdinimą ištremtas į Sibirą. 1914 m., Pirmojo pasaulinio karo metu, atsitraukdami Rusijos kareiviai bažnyčia susprogdino. 1917 m. parengtas bažnyčios atstatymo projektas, o darbai pradėti 1918 m. Bažnyčia baigta statyti 1929 m. Ji stovi miestelio centre, grakščių proporcijų, dvibokštė, vienos navos, halinė, lotyniško kryžiaus plano. Bažnyčioje yra penki orderinių formų altoriai.
Šiandien buvusiame marijonų vienuolyne įsikūrusi Šv. Vincento Pauliečio Gailestingųjų seserų kongregacija.
Balkasodžio koplyčia. Pastatyta  apie 1887 m. buvusio dvaro kapinėse. Koplyčios viduje buvo altorius, langus puošė vitražai, ant sienų kabojo paveikslai, ant palangės stovėjo Švč. Mergelės Marijos statula. Grindys buvo iš juodojo ir baltojo metlacho plytelių. Po koplyčia įrengtas laidojimo rūsys su cilindriniais skliautais. Po Antrojo pasaulinio karo pastatas buvo apleistas ir neprižiūrimas. Buvo vagiami koplyčios daiktai, niokojama ji pati, išplėšti laidojimo rūsiai.
2009 m. koplyčia buvo įrašyta į Valstybės saugomų nekilnojamų kultūros vertybių registrą.
Kurnėnų mokyklos statinių kompleksas (mokykla ir vėjo jėgainė) buvo pradėtas statyti 1934 m. Su pertraukomis statyba vyko dvejus metus. Beveik visos statybinės medžiagos (net mokyklos langų stiklai) buvo gabenamos iš Čikagos (JAV). Pradžioje jos buvo vežamos į Niujorko uostą, iš jo plukdomos į Klaipėdą, vėliau geležinkeliu pasiekdavo Alytų, iš ten arkliais kinkytais vežimais – Kurnėnus. Tai vienintelė iš Amerikos atplukdyta Lietuvos mokykla. Greta mokyklos buvo pastatyta ir vėjo jėgainė. Beveik visas mokyklos statybos išlaidas (skyrė 160 tūkst. litų) finansavo po studijų JAV apsigyvenęs kurnėniškis Laurynas Radziukynas. Pirmasis skambutis čia nuskambėjo 1936 m. Mokyklos bokštelį papuošė Vytis (autorius Vytautas Brazdžius). Mokykla veikė iki 2008 m., šiuo metu pastatas nenaudojamas.
Mokyklos kompleksas įtrauktas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Dailininko Antano Žmuidzinavičiaus tėviškė. Šiame name 1981 m., minint 105-ąsias dailininko gimimo metines, buvo atidaryta ekspozicija. 1982 m. A. Žmuidzinavičiaus sūnėnas – žymus Lietuvos teatro istorikas Vytautas Maknys (1907-2003) sodyboje įkūrė A. Žmuidzinavičiaus ir savo tėvo, visuomenės veikėjo Jono Maknicko (1875-1938) memorialinį muziejų. 1994 m. tėvų namus padovanojo Alytaus rajono savivaldybei. Dalyje gyvenamo namo įrengta ekspozicija A. Žmuidzinavičiaus ir jo šeimos atminimui. Kasmet sodybos klojime vyksta Dzūkijos regiono mėgėjų teatrų šventė-konkursas „Kaimo liktarna”, skirta Alytaus rajono savivaldybės įsteigtai V. Maknio vardo premijai laimėti.
Dėl apsilankymo reikia tartis iš anksto. Balkūnų k., Miroslavo sen., Alytaus r., tel. +370 315 60 380
Dirmiškių piliakalnis įrengtas bevardžio upelio kairiajame krante esančioje aukštesnėje vietoje. Piliakalnio šlaitai statūs, iki 6 m aukščio. Datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia. Nuo piliakalnio 350-450 m atstumu yra III – V a. pilkapynai. Tyrinėję piliakalnį pastebėjo, jog jis greičiausiai buvo skirtas ne gynybos, o kulto reikmėms. Legenda pasakoja, kad čia gyvenęs krivis įsimylėjo vaidilutę, pasižadėjusią gyventi skaistybėje, ir ją vedė. Tada ant jų krito dievų bausmė – su šventove nugrimzdo į kalną ir dabar ten gyvena. Iškilsią kartu su šventove pasaulio pabaigoje. Žmonės jiems atminti kalną apsodino rožėmis ir jas vadino piliarožėmis.
Kaukų ir Obelytės piliakalniai. Šie šalia vienas kito esantys piliakalniai – bendras kompleksas. Jį sudaro skirtinguose kaimuose atsidūrę piliakalniai, papilys ir papėdės gyvenvietė. Pagrindinis Kaukų piliakalnis, dar minimas Obelytės ir Obelytės-Pranevičių vardais, įrengtas Peršėkės upelio kairiojo kranto vingyje, esančioje aukštumoje..
Į vakarus nuo Kaukų piliakalnio, Peršėkės dešiniojo kranto aukštumos kampe, įrengtas kitas (dabar beveik sunaikintas) Obelytės piliakalnis. Šis piliakalnis, dar minimas Zomkaus ir Nugaros vardais, buvo gana didelis.  
Kaukų ir Obelytės piliakalnių kompleksas gyvavo nuo I tūkst. pradžios. iki XI a., kai buvo sunaikintas greičiausiai per Kijevo Rusios kunigaikščių karinį žygį prieš jotvingių gentis. Piliakalnyje stovėjusi medinė pilaitė buvo sudeginta jos puolimo metu su čia buvusiais žmonėmis ir turtu, ją apšaudžius iš lankų. Tai liudija tyrinėjimų metu surinkti 126 įvairių formų strėlių antgaliai. Dalis jų buvo susmigę į pylimą.     
Anot legendos, aplink šiuos piliakalnius žmonės rasdavo akmeninių kirvukų ir tikėjo jų stebuklingu poveikiu, kad šie turintys gydančių galių ir saugantys nuo mirties. Kita legenda pasakoja, kad Kaukų piliakalnį Metelių dvaro savininkas norėjo suarti, bet tikslo nepasiekė. Pradėjus arti apako jaučiai.
Papėčių piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje į šiaurę nuo Metelių ežero. Šlaitai vidutinio statumo, 7–10 m aukščio. Datuojamas I tūkst.
Nuo Papėčių piliakalnio atsiveria vaizdas į didžiuosius Dzūkijos ežerus: Metelį, Obeliją, Dusią.
Viena piliakalnio legendų byloja, kad  Papėčių piliakalnio rytiniame šlaite buvo išlindęs grandinės galas. Suėję žmonės traukė tą grandinę, tačiau ji trūko ir galas įlindo į piliakalnio vidų, o kas bandydavo tą grandinę ištraukti, tas būdavo įtraukiamas į kalno požemius. Manoma, kad šiame požemyje yra nugrimzdusi bažnyčia.
Olakalnis su koplyčia – buvęs aukų kalnas yra Bendrių kaime. Ant šio kalno stovinti balta koplyčia vaizduojama Miroslavo herbe. Kada ji buvo pastatyta ir kas pastatė sunku atsakyti – ant keturių mūrų stulpų, užsibaigiančių mūro skliautais, buvo uždengtas stogas, o viduje  į žemę įkastas medinis kryžius. Pasakojama, kad pagonybės laikais čia buvo aukojamos įvairiausios aukos dievams. Senesni gyventojai prisimena savo tėvų pasakojimus, kad kalne Napoleono armija buvo paslėpusi lobį ir XIX a. viduryje Bendrių dvaro skerdžius Žvaliauskas 10 dienų kiekvieną rytą rasdavo po vieną sidabrinę monetą.
Žilvios piliakalnis įrengtas atskiroje kalvoje, Žilvios upelio kairiajame krante. Aikštelė apvali, 20 m skersmens, su kultūriniu sluoksniu.. Šlaitai statūs, 7–12 m aukščio. Piliakalnis dar vadinamas Pupasodžio bei Tolkūnų vardais. Datuojamas I tūkst. viduriu – II tūkst. pradžia.
Viena iš piliakalnio legendų pasakoja, kad dėl bailumo buvo užkeikta septyniasdešimt Žilvios tvirtovėje buvusių kareivių, kurie Švento Jono naktį išeina ant kalno zuikiais pasivertę. Medžiotojai gyrėsi šovę į tuos zuikius, bet jų kulka neimanti ir visuomet sugendantis šautuvas.
Raudonojo akmens (virš žemės paviršiaus esančios dalies) aukštis – 2,45, ilgis – 3,23, plotis – 3,11; didžiausia horizontali apimtis – 10,15 m. Riedulys netaisyklingos formos, su nusmailėjusiu viršumi (ketera).
Raudonasis akmuo 1964 m. paskelbtas gamtos paminklu.
Riedulys pūpso Alytaus miškų urėdijos Sudvajų girininkijos, Balkasodžio pušyno 44 kvartalo 15 sklype, Norūnų miške.
Laumės akmuo – tai didelis tamsus granitinis kiaušinio formos riedulys, įstrigęs žemėn Metelio ežero šlaite. Jo aukštis iš vakarų pusės – 2,1 m, apimtis – 10 m.
Anot legendos, senų senovėje prie Metelio ežero stovėjo sena sukrypusi trobelė, kurioje gyveno už trobelę senesnė burtininkė Laumė. Vienu metu ji dingo, kiek visi ieškojo – niekas nerado. Tačiau pastebėjo, jog  Papėčių kaime ant Jurakalnio atsirado nematytas akmuo. Vieną tamsią naktį pro šį  kalną važiavo vyras su žmona.  Netikėtai  prie jo sustojo arkliai ir pasigirdo avies bliovimas. Paėmė jie tą avį ir parsivežė. Paliko ją kluone, vežime. Naktį sapnuoja, kad kluonas dega. Šoko iš lovų ir pasileido gesinti. Tačiau tik atvėrus duris ugnis užgeso ir pamatė iš kluono išeinančią moteriškę. Užgiedojo gaidžiai ir ji prapuolė. Ryte arkliaganiai pasakojo, kad švintant matė ant Jurakalnio atbėgusią seną moteriškę, kuri pasivertė akmeniu.
Po to vis daugėjo pasakojimų, kad akmuo naktimis virsdavo burtininke, kuri iki pirmų gaidžių gąsdindavo vėlyvus keleivius. Vietiniai šį akmenį ir praminė Laumės akmeniu.
Druskelės šaltinis yra kylantis, jo vanduo bespalvis, skaidrus ir sūroko skonio, temperatūra siekia apie +7,5ºC, druskų koncentracija 2 g/l, iš po žemių kas sekundę išsiveržia apie 1 l vandens.  Vanduo geriamas, primena Birštono mineralinių vandenų skonį. Druskelės šaltiniu jis vadinamas dėl vandens sūrumo. Senieji vietos gyventojai jį vadina Balandėlės šaltiniu. Pasakojama, kad kadaise šiuose kraštuose gyveno graži mergelė Balandė. Priešams užpuolus kraštą, žuvo visi jos brangiausi žmonės. Tai sužinojusi, mergelė ilgai ir graudžiai raudojo sūriomis ašaromis. Dievai, matydami tokį skausmą, pavertė ją balandėle, kad skrajojant tas skausmas sumažėtų. O toje vietoje, kur ji raudojo, ištryško sūrus šaltinėlis, kurį žmonės praminė Balandėlės šaltiniu.
Šiuo ir greta esančiais šaltinėliais buvo susidomėta dar 1787 m.
Druskelės mineralinis šaltinis 1985 m. paskelbtas gamtos paminklu.  
Šaltinis yra Miroslavo seniūnijoje, Balkasodžio kaime, Nemuno upės kairiajame krante.
Norūnų miško eglė (aukščiausia Lietuvos eglė). Medžio aukštis – 44,3  m, kamieno apimtis – 2,05 m. Nors eglės aukštis įspūdingas, tačiau ji aukščiu nedaug išsiskiria iš greta augančių eglių. Medis yra pasiekęs gamtinę brandą. Eglė turi vieną kamieną, tačiau auga grupėje, kurioje yra 3 medžiai.
1997 m. paskelbta gamtos paminklu.
Aukščiausia Lietuvos eglė  auga Miroslavo seniūnijoje, ties Balkasodžio kaimu, Dzirmiškių girininkijos kvartalo 8 sklype, Norūnų miške, Balkasodžio valstybiniame botaniniame draustinyje.
Miroslavo miestelio senosios žydų kapinės. Prieš Antrąjį pasaulinį nemažą miestelio gyventojų dalį sudarė žydai. Dauguma jų vertėsi prekyba. Miroslavo žydų bendruomenė greta miestelio turėjo savo kapines. Tačiau istorijos vingiai taip lėmė, kad karo metu daugelis Miroslavo žydų  buvo sušaudyti ir amžinojo poilsio atgulė Alytaus Vidzgirio miške.
Pasibaigus Antrajam pasauliniui karui Miroslavo apylinkių neaplenkė nei trėmimai į Sibirą, nei partizaninis judėjimas. Šiems įvykiams įamžinti  Peršėkininkuose yra pastatytas paminklas šio kaimo stalinizmo represijų aukoms atminti (aut. Vl. Krušna). Miroslave įamžinta partizanų laidojimo vieta.
Paminklas (stogastulpis) knygnešiui Kazimierui Stasiukynui (aut. Vl. Krušna) pastatytas jo gimtajame kaime Peršėkininkuose.
Parkas „Dainavos legenda“ įkurtas Pupasodžio kaime, Miroslavo apylinkėje. Parke puikuojasi keliolika įvairiausių ąžuolinių skulptūrų, drožtų tautodailininko I. Užkurnio, pagal žymaus dzūko Vinco Krėvės surinktų ir parašytų Dainavos šalies legendų motyvus. Aplinką pagyvina bei puošia tvenkiniai ir upeliai.

Nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, M. Šematulskis.

Atsiliepimai

Komentuoti