Šv. Jokūbo keliu Alytaus krašte

Lietuvoje yra numatyti 5 pagrindiniai šv. Jokūbo kelių maršrutai, bei 32 šventovių šiuose maršrutuose, sąrašas, kuriame yra ir dvi Alytaus krašto bažnyčios – Punios šv. Apaštalo Jokūbobažnyčia ir Alytaus šv. Liudviko bažnyčia.
Kelio atkarpa Punia – Alytus (Punia – Paliepiai – Raižiai – Tabalenka – Radvilonys – Bazorai – Karkliniškės – Takniškiai – Alytus). Kelionės atstumas 29,6 km. Kelionės pėsčiomis trukmė ~7,5 valandos – spausti čia.
Kelio atkarpa Alytus – Miroslavas (Alytus – „Tarzanija“ – Radžiūnai – Norūnai – Volungė – Maslaučiškės – Bendrės – Miroslavas). Kelionės atstumas 23,4 km. Kelionės pėsčiomis trukmė ~6 valandos – spausti čia.
Kelio atkarpa Miroslavas – Meteliai (Miroslavas–Arciškonys–Mociškėnai–Obelninkai–Papėčiai–Meteliai). Kelionės atstumas 22,3 km. Kelionės pėsčiomis trukmė ~6 valandos – spausti čia.

Maršrutas

< 1 min.
25 m
2
Punios piliakalnis
Piliakalniai

Garsiausias Alytaus krašte Punios piliakalnis , dar vadinamas Margio kalnu išdidžiai dunkso Nemuno ir Punelės santakoje ir yra vienas iš didžiausių ir gražiausių Lietuvoje. Nuo piliakalnio viršūnės atsiveria viena iš gražiausių šalies panoramų: plati Nemuno juosta, priešais ošia Punios šilas. Prie piliakalnio pastatytas akmuo su iškaltomis Maironio eilėmis apie legendinį kunigaikštį Margirį: „Tai kapas Margio milžinų!“. Pasakojama, jog ant Punios piliakalnio stovėjo kunigaikščio Margirio pilis, vadinta Pilėnais. 1336 m. čia vyko garsusis Pilėnų mūšis. Pilies gynėjai ir gyventojai nutarė verčiau žūti liepsnose nei pasiduoti į nelaisvę. Kryžiuočiams pavyko pralaužti pilies užtvaras. Apgultieji lietuviai, vadovaujami Margirio, matė, kad negalės apsiginti, ryžosi nepaprastam žygiui: pilies viduje sukūrė didelį laužą, į jį sumetė visą savo turtą, po to laužo ugniai atidavė moteris su vaikais ir galiausiai patys pasilaidojo liepsnose. Kai džiūgaudami kryžiuočiai įsiveržė į pilies vidų, norėdami grobti daiktus ir žmones, per dūmus išvydo tik seną vaidilutę, žengiančią į liepsnojantį laužą. Kruopščiai ištyrę piliakalnį archeologai nustatė, kad XIII-XIV a. ant piliakalnio stovėjo vėliau sudeginta pilis. XV a. jos vietoje pastatyta nauja pilis, kuri XVI a. vėl sudegė. To paties amžiaus pabaigoje čia pastatyti nauji dideli rūmai. . Piliakalnį surasti labai lengva – nuo miestelio bažnyčios reikia paėjėti 200 metrų į vakarus. Piliakalnis datuojamas XIV a. pabaiga – XV a. pradžia. Nustatyta, kad piliakalnio vietoje buvo gyvenama jau akmens amžiuje, gyvenvietė čia buvo ir I tūkst. pr. Kr. (rasta lygios keramikos). Pylimas supiltas per 3 kartus. Pirmasis pylimas buvo 20 m pločio ir tik 2 m aukščio, suplūktas iš molio su šlyno priemaiša. Jo plokščiame viršuje stovėjo ąžuolinis gynybinis statinys, kuris sudegė per gaisrą. Po jo pylimas paaukštintas iki 3,5 m supilant smėlio–molio sluoksnius, ant jo vėl pastatyta medinė gynybinė siena, kuri taip pat sudegė. Trečiame pylimo rekonstrukcijos etape jis paaukštintas dar per 1,7 m užpilant molio sluoksnį, kurį tvirtino taisyklingais keturkampiais sudėti ąžuoliniai tašai. Pylimo gale šią konstrukciją dar tvirtino ir vertikaliai sukasti stulpai. Aikštelėje stovėta medinių pastatų, kurių aptiktos sudegusios liekanos. Jų aplinkoje rasta žiestos keramikos, geležinis pentinas. Daugumą radinių sudaro dvaro laikotarpio statybinės bei interjero detalės, buityje naudoti dirbiniai. Į Rytus nuo piliakalnio 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1973 m.) su apardytu kultūriniu sluoksniu. Nuotraukų autoriai: A. Balčiūnas, Z. Baubonis.

< 10 min.
130 m
2 val.
8 km
6
Raižių mečetė
Istoriniai statiniai

Pirmieji totorių naujakuriai Lietuvos žemėje apsigyveno dar XIII–XIV a. LDK kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Kęstutis sudarydavo sąjungą su totoriais, kai reikdavo atremti priešiškų šalių puolimus, arba patys rengdavo karo žygius. Pradėjęs valdyti  Vytautas Didysis (1392–1430 m.) totorius gerus ir ištikimus karius, viliojo atvykti į Lietuvą su šeimomis, žadėdamas žemių ir privilegijų.  Raižių kaimas, kuriame apsigyveno totoriai, buvo įkurtas XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje. 1624-1631 m. Lietuvoje buvo atlikta generalinė totorių valdų revizija, Raižiuose surašyti  44 dūmai. 1795 m. atliktos Lietuvos gyventojų revizijos duomenimis Raižiuose gyveno 156 totoriai. 1923 m. Lietuvoje vykdyto visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Alytaus apskrityje gyveno 675 totoriai (336 vyrai ir 339 moterys). Tai sudarė 0,62 % Alytaus apskrities gyventojų ir 69,37 % visos Lietuvos totorių bendruomenės. Totoriai daugiausiai gyveno Butrimonių valsčiaus kaimuose: Raižiuose, Adamonyse, Čeraučiznoje (dabar Kerų k.), Bazoruose, Vaikutiškėse, Trakininkuose, Žadiškėse. Ieškodami geresnio gyvenimo, dalis totorių išvyko į JAV ir Argentiną. XX a. 5-6 dešimtmetyje nemažai totorių emigravo mėgindami išvengti sovietinių represijų. Daugelis išsikėlė į didesnius miestus. Dėl migracijos iš kitų Sovietų Sąjungos vietovių Lietuvoje didėjo totorių skaičius – 1989 m. jų gyveno per 5 tūkst. Šiuo metu šalyje gyvena apie 2 tūkst. 500 totorių, iš jų daugiau kaip 400 Alytaus apskrityje, daugiausia Raižiuose, Butrimonyse ir Alytuje.   S. Kričinskis knygoje „Lietuvos totoriai“ nurodo, kad 1556 m. Raižiuose stovėjo mečetė (dauguma totorių yra musulmonai). Šiandieninė mečetė pastatyta 1889 m. ir vienintelė Lietuvoje veikė sovietmečiu. Statybų metu į ją buvo perkeltas sudegusios Bazorų mečetės 1684 m. pagamintas minbaras (sakykla). Mečetė medinė, stačiakampio plano su penkiasiene iškyša apsidos fasade, dvišlaičiu skardiniu stogu, kurio viršuje yra nedidelis minareto bokštelis, liaudies architektūros formų. Prieangis per visą pastato plotį. Iš jo patenkama į vyrų ir moterų sales. Vyrų salė dešinėje pusėje, moterų – kairėje. Jos atskirtos siena. Sienos apačioje palikta atvira anga išilgai sienos, pridengta baliustrada. Virš įėjimo vyrų ir moterų salėse – balkonas su baliustrada. Pagal islamo teisę religinei bendruomenei vadovauja imamas. 2010 m. birželio 26 d. netoli mečetės, ant kalnelio, atidengtas paminklas Vytautui Didžiajam (skulpt. Jonas Jagėla). Paminklas pagamintas iš granito, 5,2 m aukščio. Jo viršutinėje dalyje įkomponuoti Gediminaičių stulpai ir totorių simbolis Tarak Tamga, vidurinėje – Vytauto Didžiojo valdymo (1392-1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje –  užrašas:  „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“. Ta pačia proga prie mečetės sumontuoti Jono Naviko sukurti du saulės laikrodžiai, kurių vienas rodo vietos laiką, antrasis – Griunvaldo (Lenkija). Tai vieninteliai tokie laikrodžiai Lietuvoje.  Nemažai totorių iš Butrimonių apylinkių carinėje armijoje ir tarpukario (1918-1940 m.) Lietuvos kariuomenėje buvo  aukšto rango karininkai. Lietuvoje totoriai pradėjo puoselėti daržininkystės tradicijas, ėmė auginti svogūnus, česnakus, agurkus, ajerus. Su totoriais ant lietuviško stalo atkeliavo šimtalapis ir čeburekai. Nuotraukų autoriai: E. I. Fedaravičiūtė, B. Malaškevičiūtė, Ž. Sinkevičius, J. Struckienė, M. Šematulskis.  

< 10 min.
280 m
7
Paminklas Vytautui Didžiajam Raižiuose
Skulptūros ir paminklai

Aut. Jonas Jagėla. Siekiant įamžinti bendrą lietuvių ir totorių istoriją, 2010 m. birželio 26 d. vienoje seniausių Lietuvos totorių gyvenviečių Raižiuose (Alytaus r.) iškilmingai atidengtas paminklas kunigaikščiui Vytautui Didžiajam. Paminklo atidengimo ceremonijoje dalyvavo daugybė vietos gyventojų bei svečių iš Lietuvos ir užsienio. Paminklą pašventino Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, Lietuvos musulmonų muftijus Romas Jakubauskas arabų kalba sukalbėjo maldą. Jis pažymėjo, kad Vytautui Didžiajam skirtas paminklas yra Lietuvos žmonių ir totorių vienybės simbolis, tolerancijos, draugystės, supratingumo ženklas. 2009 m. rugsėjo 4 d. į būsimojo paminklo pamatus buvo įleista kapsulė su laišku ateinančioms kartoms, kurioje surašyta informacija apie Žalgirio mūšio svarbą, kunigaikštį Vytautą Didįjį bei totorių atsikėlimo į LDK bei jų gyvenimo Lietuvoje istorija. Paminklas stovi greta pagrindinio kelio Norgeliškės - Butrimonys, ties Raižių gyvenviete. Paminklas pagamintas iš granito ir yra 5, 20 m aukščio. Jo viršutinėje dalyje yra įkomponuoti Gedimino stulpai ir totorių simbolis - Tarak Tamga, vidurinėje dalyje Vytauto Didžiojo valdymo (1392-1430), totorių atsikėlimo į LDK (1397) ir Žalgirio mūšio (1410) metai, apatinėje dalyje užrašas – „Vytautas Didysis – Lietuvos valdovas“. Tą pačią dieną buvo atidengti ir du saulės laikrodžiai. Vienas jų rodo vietos laiką, kitas - Žalgirio mūšio lauko laiką. Tai vieninteliai tokie laikrodžiai Lietuvoje. Saulės laikrodžius sukūrė ir padovanojo Jonas Navikas. Nuotraukos autorė E. I. Fedaravičiūtė

3 val.
14 km
< 10 min.
630 m
< 1 min.
27 m
10
Pirmojo Alytaus istorinė aikštė
Aikštės

Alytų Nemunas dalija į dvi dalis: dešiniajame Nemuno krante – Pirmas Alytus, kairiajame – Antrasis Alytus. Miestas kūrėsi dešiniajame Nemuno krante. Istorikai mano, kad miesto aikštė Punios, Merkinės ir Vilniaus (tuometinė ši gatvė buvo dešiniame Nemuno krante) kelių sankryžoje susiformavo XV amžiuje. Stepono Batoro Alytui suteiktoje savivaldos privilegijoje nurodyta miestelėnams šioje aikštėje, kurią dabar vadiname Pirmojo Alytaus, pasistatyti rotušę. XIX amžiaus vidurio žemėlapiuose matyti jau pakitęs Pirmojo Alytaus aikštės kontūras - vietoje ištęsto trikampio (dėl įvairaus namų užstatymo) laužyto kontūro pavidalas. Panašus aikštės vaizdas liko iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos. Vaizdas pasikeitė XX amžiaus 3-iajame dešimtmetyje, atlikus Antano Juozapavičiaus gatvės tvarkymo darbus. Kiekvieną savaitę aikštėje vykdavo turgūs. Antrojo pasaulinio karo metais aikštė stipriai nukentėjo nuo vokiečių aviacijos bombardavimo, ilgą laiką ji nebuvo tvarkoma. Tik 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje atlikti rekonstrukcijos darbai. Istorijos vingiuose keitėsi ir aikštės pavadinimai. Sovietmečiu jai buvo suteiktas Tarybų vardas, esą 1919 metais vasario mėnesį, Alytų užėmus Sovietų Rusijos kariuomenei, grupelė vietinių bolševikų šioje aikštėje paskelbė sovietų valdžią. 2009 m. aikštėje buvo atliekami archeologiniai kasinėjimai, jų metu buvo rasta laidojimo vieta su žmogaus palaikais. Archeologų žiniomis, toks radinys šiose vietose jau ne pirmas, tad daroma prielaida aikštės teritorijoje galėjus būti senas kapines. Pasakojama, kad aikštė prieš amžių buvo vadinama Kryžiaus aikšte, čia stovėjo medinis kryžius, sustodavo laidotuvių procesijos, jas pasitikdavo klebonas. Kasinėjimų metu daugelį rastų radinių galima apžiūrėti greta aikštės įsikūrusioje Alytaus kraštotyros muziejaus archeologinėje ekspozicijoje (Jiezno g. 2). Atlikus archeologinius kasinėjimus, aikštė buvo rekonstruota. Pirmojo Alytaus aikštė yra įtraukta į Kultūros vertybių registrą, kaip Alytaus senojo miesto vietos viena iš sudedamųjų dalių. Nuotraukos autorius T. Parcej

15 min.
1.2 km
11
Alytaus piliakalnis
Piliakalniai

Alytaus piliakalnis - tai šimtmečius menąs miesto įkūrimo liudininkas, istorijos ir kultūros paminklas, kurio papėdę šiandien puošia skulptūrų ekspozicija „Alytaus piliakalnio protėviai“. Piliakalnis apipintas nesuskaičiuojama gausybe legendų. Viena iš jų byloja apie meilę ir miesto vardo atsiradimą. Kadaise gyveno Mirgrausėlė ir Alyta. Vienas kitą pamilo, tačiau Mirgrausėlei buvo skirta vaidilutės dalia. Vietos pilį užpuolę kryžiuočiai. Kovoje krito daug karių, tačiau Alyta likęs gyvas, prasiveržęs iš kryžiuočių apsupimo, nujojęs į Gabijos kalnelį, kur Mirgrausėlė kursčiusi šventąją ugnį, ir ją paslėpęs, o pats grįžęs į kovą. Nors ir narsiai kovėsi Alyta, bet ir jis žuvo. Mirgrausėlė, sužinojusi apie Alytos mirtį, taip graudžiai verkusi, kad jos ašaros upeliu pradėjusios tekėti į Nemuną. Upelis žynių buvo pavadintas Alytupiu, Gabijos kalnelis – Mirgrausėlės piliakalniu, o nuo Alytos pavadinimą gavęs Alytaus miestas. Ir šiandien, greta piliakalnio, į Nemuną teka šis Mirgrausėlės ašarų upelis. Jame kartais pasitaiko stebuklingų varlių. Jei ieškote antrosios pusė, jis jums pagelbės, – upelyje gaudykite varlę, prauskite jai burną ir bučiuokite. Jei varlė stebuklinga – gausite, ko ieškojote, jei varlė ne stebuklinga – po bučinio ji jau nebus paprasta varlė, o bus bučiuota varlė ir labai populiari tarp savų.  Piliakalnis datuojamas I tūkst. viduriu – XIV a.  Šlaitai statūs, į upių slėnius – 25–30 m aukščio. Piliakalnyje stovėjo Alytaus pilis, kurios apylinkes 1377 m. ir 1382 m. niokojo kryžiuočiai. Alytaus pilis minima 1384 m. ir 1387 m. Į Rytus nuo piliakalnio 1 ha dydžio plote yra VII–XII a. papėdės gyvenvietė su 60 cm storio kultūriniu sluoksniu, tyrinėta 1985–1986 m. Joje rasta sudegusių pastatų liekanų, ūkyje naudojamų dirbinių, kalavijo galas, pentinas su spygliu. Netoli piliakalnio yra aukščiausias Lietuvoje (38,1 m) Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tiltas , pastatytas ant išlikusių senojo geležinkelio tiltų  taurų (1899 m.). Nuo piliakalnio ir pylimo atsiveria puiki kairiakrančio miesto panorama. Greta įrengta poilsio zona su pavėsinėmis, laužavietėmis, vaikų žaidimo aikštele, treniruokliais ir pasivaikščiojimo takais, vedančiais iki Klebono akmens Nemune . Nuotraukų autoriai: D. Belenihin, B. Malaškevičiūtė, S. Pinkevičienė, S. Šmigelskas.

40 min.
3.2 km
12
Baltosios rožės tiltas (pėsčiųjų ir dviračių)
Tiltai

Aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų ir dviračių tiltas (projekto aut. V. Karieta), pastatytas Alytuje 2015 m. ant išlikusių buvusio geležinkelio tilto taurų, įrašytas į Lietuvos rekordų knygą .  Jo aukštis – 38,1 m, ilgis – 240,52 m. Oficialiai atidarytas 2016 m. birželio 4 d. Jis sujungė abiejų, miestą dalijusio, Nemuno krantų dviračių takus. XIX a. antroje pusėje stiprinant vakarines Rusijos imperijos (tuo metu Lietuva priklausė jos teritorijai) sienas, į Alytų, kaip III klasės tvirtovę, buvo nutiestas karinis geležinkelis. Šioje vietoje 1897–1899 m. pastatytas novatoriškos gembinės konstrukcijos tiltas (projekto aut. N. Beleliubskis), kurio aukštis – 33 m, ilgis – 240,5 m. Tilto važiuojamoji dalis buvo skirta traukinių ir vežimų eismui. Pirmojo pasaulinio karo metu, 1915 m., besitraukianti caro kariuomenė tiltą susprogdino. Alytų užėmę vokiečiai jo vietoje pastatė laikinąjį medinį karinį geležinkelio tiltą. Jo aukštis buvo 35 m, ilgis – 294 m. Tiltas tarnavo iki 1926 m., vėliau – išardytas. Šiandieninį tiltą pamėgo ekstremalių pramogų entuziastai – nuo jo organizuojami visame pasaulyje populiarūs šuoliai su virvėmis ( https://ropejumping.lt ). Stovint ant tilto atsiveria nuostabi legendomis apipinto Alytaus piliakalnio, datuojamo I tūkst. viduriu – XIV a., panorama. Šalia yra poilsio zona su pasivaikščiojimo takais, pavėsinėmis ir laužavietėmis. Baltosios rožės pėsčiųjų ir dviračių tilto prieigose pastatyta iš nerūdijančio plieno rožių širdelė, ant kurios drąsiai galima kabinti meilės spyneles. Šis Alytaus tiltas – vienintelė vieta Lietuvoje, kurioje metrais galima išmatuoti savo meilę. Ant jo yra šešios kas 40 metrų žymos, ties jomis įvardyta meilės pagal Aristotelio filosofiją rūšis. Įrodyti savo meilę mylimam ar artimam žmogui galima nunešant jį ant rankų iki tam tikros meilės rūšį žyminčios ribos. Tiltą puošia Vlado Kančiausko skulptūra  „Obels žiedas“ . Plačiau apie istorinį tiltą ir Užnemunės geležinkelius www.OlitaOrany.projektas.lt Senosios nuotraukos iš Algimanto Antanevičiaus kolekcijos, šiandieninių nuotraukų autoriai:  J. Baranowski, G. Bernatavičius, J. Bulina,  E. Dovydėnas, V. Paprastutis, M. Gudzinevičius, E. Rugieniūtė.

30 min.
2.3 km
< 10 min.
160 m
< 10 min.
290 m
< 10 min.
330 m
25 min.
2.1 km
40 min.
3 km
45 min.
3.6 km
35 min.
2.7 km
2 val.
9 km
22
Olakalnis su koplyčia
Mitologinės vietos

Buvęs aukų kalnas Olakalnis dar vadinamas Šauliakalniu yra Bendrių kaime. Ant šio kalno stovinti balta koplyčia vaizduojama Miroslavo herbe. Kada ji buvo pastatyta ir kas pastatė sunku atsakyti – ant keturių mūrų stulpų, užsibaigiančių mūro skliautais, buvo uždengtas stogas, o viduje į žemę įkastas medinis kryžius. Pasakojama, kad pagonybės laikais čia buvo aukojamos įvairiausios aukos dievams. Olakalnis yra įtrauktas į Nekilnojamo kultūros vertybių sąrašą. Senesni gyventojai prisimena savo tėvų pasakojimus, kad kalne Napoleono armija buvo paslėpusi lobį ir XIX a. viduryje Bendrių dvaro skerdžius Žvaliauskas 10 dienų kiekvieną rytą rasdavo po vieną sidabrinę monetą. Kai bandoma atspėti, kur Miroslavo miestelio pradžia, visų dėmesys pirmiausia nukrypsta į kalvą, kuri yra tarp Miroslavo ir Bendrių gyvenviečių. Ši kalva nuo seno žmonių laikoma piliakalniu ir vadinama Olakalniu. Tas pats kalnas kartais vadinamas ir Miroslavo piliakalniu. Tačiau mokslininkai archeologai šio kalno nelaiko piliakalniu, nes jis neturi svarbiausių piliakalnio požymių. Nežiūrint to, Miroslavo apylinkių žmonės šį kalną gerbia nuo gilios senovės, apie jo reikšmę miestelio pavadinimui yra sukurta įdomi legenda. Bendrių dvare gyveno žiaurus dvarponis Sloboda ir turėjo sūnų, vardu Miroslav; jo vardu ir miestelį pavadino. Supykęs ant baudžiauninko, dvarponis tempdavo nelaimingąjį ant Olakalnio ir ten liepdavo nukirsti galvą, tvirtindamas kad ataugsianti nauja. Nuotraukų autoriai: G. Bernatavičius, V. Skendelis.

15 min.
940 m