LŪŠIES VALANDA

Režisieriaus Artūro Areimos spektaklis pagal Pero Olovo Enquisto pjesę „Lūšies valanda“ (šv. „I Lodjurets timma“) – tai jaudinanti sielos drama, analizuojanti, kas yra beprotybė, tikėjimas, kas yra žmogus ir ką jis gali, žmogaus psichikos, pasąmonės tyrinėjimas.

Pagrindinė spektaklio gija – neryškios ribos tarp sveiko proto ir beprotybės, normalumo ir socialinio užribio. Režisierius kelia klausimą, kada ir kaip įvyksta lemiamas lūžis ir žmogus atsiduoda žiaurumui, nusikaltimui, beprotybei? Ryški intencija analizuoti nusikaltimo prigimtį, psichikos sutrikimų kilmę, suteikti žiūrovui galimybę permąstyti savo įsitikinimus, baimes bei paskatinti dialogą.

Pjesė „Lūšies valanda“ pasakoja apie jauną vaikiną, atsidūrusį psichiatrijos ligoninėje, kritinės būklės pacientų skyriuje. Jaunai gydytojai vaikinas pasakoja apie vaikystę, sudėtingą gyvenimo istoriją. Mokslininkų komanda su šio skyriaus pacientais vykdo eksperimentą – daliai jų leidžia auginti naminius gyvūnus ir jais rūpintis. Pagrindinis pjesės herojus sužino, kad eksperimentas nutraukiamas – iš jo atims geriausią draugą katiną.

Ką reiškia užaugti šeimoje be meilės ir kaip tai veikia jauno žmogaus psichologinę būklę? Kaip vystosi meilės stokos, atstūmimo poveikis vaikui augant? Kiek mes, kaip visuomenė, esame atsakingi už nusikaltimus ir ar galime pastebėti lemiamą akimirką prieš įvykstant katastrofai? Ar visada tai, ką manome žinantys, ir kas mums yra įdiegta jau nuo ankstyvos vaikystės, yra teisinga?