Viskas, ko neturi

„Žodis. Pauzė – ir viskas. Daugiau neturiu,
Ką galėčiau žodžiu pasakyti.
Tik dangus ir dangus, ir abu sidabru
Plaukuose peleniniuose švyti.“

Poetas Valdemaras Kukulas
1959–2011m.

„Kai skausmo geležis atvės,
Atverk akis dangaus ir žemės spalvai -
Lyg angelą nutolstant nuo savęs,
Regėsi amžiaus auksaspalvę galvą.“

Poetas Algirdas Verba,
Valdemaro Kukulo draugas
1941–2000m.

Spektaklio „Viskas, ko neturi“ inscenizacijos autorius ir režisierius Rolandas Kazlas:

„Viena iš poeto ir literatūros kritiko Valdemaro Kukulo knygų, kurioje jis apžvelgia, apmąsto lietuvių poeziją ir literatūrą, vadinasi „Didžiadvasių žodžių eros pabaiga“. Kai įsigilini į paties Valdemaro Kukulo poeziją, jo laikyseną kūryboje, pats poetas atrodo tarsi tos didžiadvasių žodžių eros sargas, dainius. Tų žodžių saugotojas, puoselėtojas ir kūrėjas, lyg kokios išnykusios, taurios civilizacijos palikuonis, tų laikų, kai dar milžinai gyveno, herojus, atklydęs į šį laikmetį, apdainavęs, sueiliavęs, apgiedojęs ir apraudojęs jį, mus ir būsimus mus, šį kraštą ir šį pasaulį, šitą žemę ir šitą dangų ir vėl iškeliavęs atgal į tą Didžiadvasiškumą, kurio jam taip trūko, kurio jis su tokiu atsidavimu ieškojo šiame gyvenime, kūryboje, šiame vis labiau bedvasiame laike.