Balkasodžio koplyčia

Balkasodžio koplyčios istorija yra sudėtinga ir iki galo nebaigta tyrinėti, todėl kaskart yra patikslinama ir papildoma naujais faktais. Čia pateiksime iki šiandien žinomus faktus.
Pradžia
Šiose vietose XVIII a. buvo įkurtas dvaras. Ilgą laiką jis priklausė Jaciunskų giminei. Apie tai liudija ir greta koplyčios esantis antkapinis paminklas su lenkiškais užrašais, bylojančiais, jog čia palaidota šios giminės atstovais.  Labai dažnai galima sutikti juos vadinant Jociunskais, tačiau minėtame paminkle įrašyta Jaciunskai. Gal būt vietiniams taip buvo paprasčiau tarti jų pavardę ir ilgainiui prigijo Jociunskai. Iki šių dienų yra išlikęs pasakojimas, kad ponas Jaciunskas mirė Lenkijoje, tačiau visuomet sakė, jog nori būti palaidotas savo giminės dvaro kapinėse esančioje koplyčioje. Artimieji nutarė išpildyti šį jo norą ir slapčiomis pono kūną gabeno į Balkasodį. Velionis buvo įsodintas į diližaną, iš abiejų pusių sėdo moterys, kad galėtų jį prilaikyti. Taip ir leidosi į kelionę. Pono būta dailaus vyro, juodais plaukais, tanke barzda. Jam buvo uždėta skrybėlė. Tad niekam net nekilo įtarimo, kad tai miręs žmogus, galima buvo pamanyti, kad ponas tiesiog miega. Tačiau istorikų atidžiau tyrinėjusių Balkasodžio koplyčios istoriją (vienas iš jų Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkas Artūras Balčiūnas) nuomone, vargiai ponas Jaciunskas buvo palaidotas koplyčios rūsyje. Greičiausia jis amžino poilsio atgulė greta esančiose kapinėse. O koplyčios istoriją reikėtų sieti su kitu dvaro savininku – Eugenijumi Dombkovskiu.
Koplyčios statybos
Kai kuriuose šaltiniuose koplyčios pastatymo data nurodoma tiesiog  XIX a. II p. Tačiau galima sutikti ir įvardijamą apytikslę konkrečią datą – apie 1887 m. Ją nurodo Bronius Kašelionis savo knygoje „Dainava. Seinų kraštas“.  E. Dombkovskis į mūsų kraštus atvyko iš Novočerkasko. 1884 m. iš buvusių savininkų nusipirko dvarą. Dvaro teritorijoje buvusiose kapinėse ir nutarė pastatyti koplyčią, po kuria buvo įrengtas laidojimo rūsys. Apylinkėse sklandė kalbos, kad koplyčios statybai buvo pakviesti meistrai italai. Pasakojama, kad darbų metu neapseita be nutikimų. Pastačius sienas ir padarius lubų skliautą, išėmus atramas, šis įgriuvo. Ir ne tylai, kažkaip ramiai, o su didžiausiu griausmu, nuaidėjusiu per visą apylinkę. Skliautą reikėjo daryti iš naujo.
Laikas negailestingas
Koplyčios viduje buvo altorius, stalas su visais liturginių apeigų reikmenimis, langus puošė vitražais, ant sienų kabojo paveikslai, ant palangės stovėjo Švč. Mergelės Marijos statula. Grindys buvo iš juodojo ir baltojo metlacho plytelių. Po koplyčia įrengtas laidojimo rūsys su cilindriniais skliautais. Minima, kad čia stovėjo trys sarkofagai, viename iš jų  koplyčios statytojo E. Dombkovskio kūnas.
Tarpukariu dvaras su koplyčia priklausė  Mečislovui ir Onai Olenskams. Kolpyčia buvo prižiūrima, tvarkoma. Kalbama, jog ponia Ona turėjusi koplyčios rūsio raktus ir paprašius atrakindavo ir leisdavo pasižvalgyti. Po Antrojo pasaulinio karo pasikeitus politiniai santvarkai, įsitvirtinus sovietmečiui pastatas buvo apleistas ir neprižiūrimas. Tiesa, teigiama, kad apie 1948-1949 m. dar pora kartų koplyčioje buvo laikomos pamaldos. Ilgainiui apleista koplyčia tapo ilgapirščių taikiniu. Po truputį buvo vagiami koplyčios daiktai, niokojama ir ji pati. 1975 m. koplyčios išlikusi, tačiau ženkliai apirusi Kristaus, nešančio kryžių, statula buvo iškelta, restauruota ir priglausta Miroslavo bažnyčios. 
2009 m. itin nuniokota žmonių ir laiko koplyčia buvo įrašyta į Valstybės saugomų nekilnojamų kultūros vertybių registrą.
E. Dombkovskio palaikų likimas
Mirus dvaro savininkui E. Dombkovskiui jo kūnas buvo balzamuotas ir laikui bėgant mumifikavosi. Velionis buvo apvilktas kariškais rūbais, laidojamas su auksiniu medalionu ir kardu. Pradėjus niokoti koplyčią buvo išplėšti ir jos rūsyje stovėję karstai. Beje, Antrojo pasaulinio karo metu, vykstant mūšiams, koplyčioje ilsėdavosi vokiečių kariai, tačiau joje buvusių daiktų ir   karstų nelietė. Pasakojama, kad niekadėjai  pradžioje numovę pono batus, juos tampė po kaimą. Galiausiai buvo taip įsidrąsinta, jog septintame parėjusio amžiaus dešimtmetyje ir mirusiųjų kūnai  žiemą buvo išmesti ant sniego. E. Dombkovskio palaikus išgelbėjo teismo medikai. Jie kaip mimifikavęsi buvo perduoti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto  Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedrai. Tai kol kas yra vienintelė žinoma mumija mūsų krašte. Kitų mirusiųjų palaikų likimas kol kas nežinomas.
Velionio kerštas
Porinama, kad vienas žmogelis nutaręs slapčia praturtėti ir pavogė iš pono karsto auksinį medalioną, su kurio velionis buvo palaidotas. Neilgai vagišius džiaugėsi grobiu. Pradėjo jam sapnuotis baisūs sapnai ir košmarai. Prarado žmogus ramybę, bijojo net akis sumerkti. Pasikankinęs kurį laiką nupėdino pas kunigą pasipasakoti savo nedorybės. Išklausė jį kunigas ir liepė grąžinti pavogtąjį daiktą velioniui karstan.  Vos tik jis tą padarė – baigėsi jo kančios. O kaimo žmonės suko galvas ir kūrė teorijas, kaip čia nutiko, kad dingo medalionas nuo pono kūno, o po kiek laiko vėl atsirado.
Velionio kerštas
Porinama, kad vienas žmogelis nutaręs slapčia praturtėti ir pavogė iš pono karsto auksinį medalioną, su kurio velionis buvo palaidotas. Neilgai vagišius džiaugėsi grobiu. Pradėjo jam sapnuotis baisūs sapnai ir košmarai. Prarado žmogus ramybę, bijojo net akis sumerkti. Pasikankinęs kurį laiką nupėdino pas kunigą pasipasakoti savo nedorybės. Išklausė jį kunigas ir liepė grąžinti pavogtąjį daiktą velioniui karstan.  Vos tik jis tą padarė – baigėsi jo kančios. O kaimo žmonės suko galvas ir kūrė teorijas, kaip čia nutiko, kad dingo medalionas nuo pono kūno, o po kiek laiko vėl atsirado.

Nuotraukos autorė L. Valentaitė

Patogumai

Alytaus rajonas

Atsiliepimų dar nėra. Būkite pirmas!